Geriausi slaptųjų lėktuvų ekspertai atkūrė radikalų ir beveik užmirštą nacių orlaivį. Net šiandien futuristiškai atrodantis „Horten 2-29“ į Antrąjį pasaulinį karą įsijungė per daug vėlai, kad būtų pradėta jo masinė gamyba.
Net šiandien futuristiškai atrodantis „Horten 2-29“ į Antrąjį pasaulinį karą įsijungė per daug vėlai, kad būtų pradėta jo masinė gamyba.
Inžinieriai siekė nustatyti, ar vadinamasis slaptasis naikintuvas buvo išties nematomas radarams. Tyrimo metu jie rado naujų įrodymų, kaip smarkiai vokiečių inžinieriai buvo priartėję prie šio orlaivio užbaigimo. Kai kurie teigia, kad toks ginklas galėjo pakeisti viso karo eigą.
Norėdami atkurti „Horten 2-29“, specialistai pradėjo dirbti praėjusių metų pabaigoje. Gynybiniais užsakymais užsiimančios JAV korporacijos „Northrop Grumman“ inžinieriai ištyrė originalius nacių brėžinius ir vienintelį iki šių dienų išlikusį egzempliorių, kuris daugiau kaip 50 metų buvo saugomas JAV vyriausybės saugyklose.
Ištisinį sparną primenantis „Horten 2-29“ atrodė daugiau panašus į šiandieninį JAV bombonešį B-2 ar netgi į kažką iš filmo „Žvaigždžių karai“, nei bet kurį kitą Antrojo pasaulinio karo orlaivį. Praktiškai visas jo korpusas buvo pagamintas iš medžio. Reaktyviniais varikliais varomas lėktuvas buvo sukurtas skrydžiams iki 970 km/h greičiu.
Ginkluotas keturiomis 30 mm patrankomis ir dviem 500 kg svorio bombomis, planuojamas gamybinis modelis turėjo būti išties pajėgus. Sėkmingi bandomieji skrydžiai „Horten 2-29“ prototipu buvo atlikti vos prieš 1944 metų Kalėdas. Tačiau tuo metu laikas naciams tiksėjo jau ne jų naudai, ir projekto jie niekada nebespėjo ištobulinti: pagamino tik saujelę prototipų. Šio lėktuvo „slaptųjų“ savybių nustatymas galėtų istorikams padėti svarstant, kas gi būtų atsitikę, jei „Horten 2-29“ būtų sėkmingai įsijungęs į tuometinės Vokietijos karines pajėgas.
Paskutiniosios minutės „Stebuklingas ginklas“?
Iš pagrindų susvyravus Hitlerio Tūkstantmečio Reicho idėjai, fiureris visomis jėgomis įsikibo slaptų „stebuklingų“ ginklų svajones. Vieną tokį ginklą - lėktuvą - kūrė broliai Hortenai. Vyriausiasis projektuotojas Reimaras Hortenas buvo profesionalus sklandytuvų kūrėjas, kuriam „išties imponavo vientiso sparno konstrukcijos variantas, nes pasižymėjo mažu oro pasipriešinimo koeficientu ir išskirtinėmis charakteristikomis“, - teigia Floridoje gyvenantis aviacijos istorikas Davidas Myhra, kuriam yra keletą kartų tekę imti interviu iš Hortenų nuo ankstyvojo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio iki pat jų mirties praėjusio dešimtmečio pabaigoje.
Walteris Hortenas buvo kariškis, praradęs šimtus savo kolegų iš Vokietijos karinių oro pajėgų oro mūšiuose virš Didžiosios Britanijos 1940 metais. „Ši netektis slėgė jį iki pat mirties“, - teigia Myhra, knygos „The Horten Brothers and Their All-Wing Aircraft“ autorius. „Jis degė keršto troškimu ir norėjo sukurti lėktuvą, kuris būtų bemaž nematomas Didžiosios Britanijos radarų sistemos grandinei. Jis norėjo, kad būtent tai sukurtų jo brolis“. Judviejų bendradarbiavimo rezultatas buvo išties unikalus. „Jame nėra jokių vertikalių paviršių stabilumui užtikrinti arba valdymui. Kiekvienas išorinis šio lėktuvo paviršius prisideda prie keliamosios galios“, - teigia JAV Nacionalinio aeronautikos muziejaus darbuotojas Russellas Lee, kuriam patikėta vienintelio išlikusio „Horten 2-29“ priežiūra. „Šis variantas buvo bandytas dar iki to laiko, tačiau niekam dar nebuvo pavykę“, - pasakoja Lee. „Reimaras Hortenas išplėtojo idėją iki tokio praktiškumo, kurio niekas nepagerino iki pat B-2 sukūrimo“.
Slaptumo įrodymas?
Replikos bandymai radaru rodo, kad radikalus lygus lėktuvo korpusas jam išties būtų suteikęs ženklų pranašumą prieš radarus, teigia „Northrop Grumman“ sunkiai aptinkamų lėktuvų ekspertas Tomas Dobrenzas, vadovavęs lėktuvo atkūrimo projektui. Trumpai tariant, panašu, kad „Horten 2-29“ buvo pirmasis pasaulyje „nematomas“ naikintuvas. Tačiau ar tikrai to buvo siekiama?
„Manau, kad jie labiausiai siekė tobulinti aerodinamines savybes“, - sako Dobrenzas. Nepaisant to, bandymai atskleidė, kad „inžinieriai lėktuvo priekinėje dalyje tarp medžio faneros lakštų patalpino kažkokios rūšies anglies pagrindu pagamintą medžiagą, teigia mokslininkas. „Asmeniškai aš neįsivaizduoju jokios kitos tokio sprendimo paskirties, išskyrus bandymą įveikti radarą. Tačiau nesu įsitikinęs, ar jie suvokė, kaip tai suveiks, ir ar iš viso suveiks“, - priduria Dobrezas.
„Galėjo pakeisti žaidimą“
Tačiau mažų mažiausiai viena paslaptis išlieka: kaip Hitlerio slaptasis naikintuvas būtų pakeitęs Antrojo pasaulinio karo eigą, jei jis vis dėlto būtų pradėtas gaminti masiškai?
„Šis konstrukcijos variantas jiems suteikė tik 20 procentų mažesnę aptikimo radarais galimybę, lyginant su įprastiniais to meto naikintuvais“, - sako Dobrenzas. Remiantis su replika atliktų testų rezultatais, britų radarai virš Lamanšo skriejančius naikintuvus būtų aptikę maždaug 129 km atstumu, lyginant su 160 km įprastinių lėktuvų atveju. Tačiau dėl didžiulio „Horten 2-29“ greičio laikas nuo aptikimo iki sausumos pasiekimo būtų sumažėjęs nuo 19 iki vos 8 minučių, ir dėl ko sąjungininkams gintis būtų buvę daug sunkiau. „Galbūt bent trumpą laiką jis būtų persvėręs svarstykles į kitą pusę, tačiau tik kol jam būtų sugalvotas priešnuodis“, - sako Dobrenzas.
Tačiau „Horten 2-29“ projektui buvo toli iki idealaus. Pirmiausia, Antrojo pasaulinio karo eros reaktyviniai varikliai buvo nepatikimi. Antra, dėl vertikalių stabilizuojančių paviršių nebuvimo (o tai yra tiek praeities, tiek dabarties vientiso sparno konstrukcijos trūkumas) lėktuve nuolat atsirasdavo svyravimų, dėl jų taiklus šaudymas ir bombų nutaikymas būtų kėlęs papildomų problemų. Kitu laiku kitoje vietoje, ilgiau patobulinus, daug žadantis „Horten 2-29“ būtų galėjęs pakeisti kai ką daugiau. Tačiau, kaip teigia aviacijos istorijas Georgeas Cully, ankstyvaisiais 1945 metais „vokiečiams baigėsi pilotai, benzinas ir laikas“.
