Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaiko raidos centro Vaikų ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė sako, kad pojūčiai yra svarbūs kiekvienam žmogui, nes tai yra pagrindinės mūsų sistemos, per kurias mes pažįstame pasaulį.
Aštuonios veikiančios sistemos
„Žmonės dažniausiai žino pagrindinius penkis pojūčius: skonį, regą, uoslę, tam tikrą lytėjimą ir klausą. Šiuos pojūčius mes labai gerai žinome ir galime juos valdyti“, – sako ji.
Tačiau vaikų neurologė patikina, kad yra dar trys sistemos, kurios yra ne ką mažiau svarbios. Jeigu jos visos trys veikia gerai, jų veikimo net nepajusime. Bet sutrikus šių sistemų veiklai, tokius signalus pajaučiame iš karto:
„Pirmoji tokia sistema – vestibuliarinė sistema, kuri mus pastoviai informuoja, kokia yra mūsų padėtis, ypatingai susijusi su galva. Antroji sistema – proprioceptinė, ji informuoja mus, kokioje padėtyje yra mūsų likusi kūno dalis.
Trečioji, apie kurią pradėta kalbėti ne taip ir seniai – interocepcinė. Nuo tų pojūčių, kuriuos mes gauname iš vidaus organų labai priklauso mūsų elgesys, prisitaikymas, darbingumas ir dėmesys“, – vardija L. Mikulėnaitė ir priduria, kad tik tada, kai visos aštuonios sistemos veikia ir veikia teisingai, žmogus jaučiasi gerai.
Visi mes skirtingi
Dažnai kyla klausimas, kodėl visi žmonės yra tokie skirtingi? Pasirodo, kad visą tai ir priklauso nuo mūsų aštuonių sistemų veikimo.
„Visi jutimai, kuriuos mes gauname, ateina į smegenis. O smegenyse veikia nepaprastai sudėtingi procesai. Pavyzdžiui, ar jūs kada nors susimąstėte, kodėl mes esame visi tokie skirtingi?
Vieniems, pavyzdžiui, gražu tam tikras drabužis, kitam jis bus visiškai negražus. Valgome maistą, vienam bus skanu, kitam – ne. Nuo ko tai priklauso? Nuo visų mūsų aštuonių sistemų, procesų galvoje ir išduodamų atsakų į visą tai“, – šypteli vaikų neurologė.
Anot gydytojos, vos tik gimus naujagimiui, visos minėtos aštuonios sistemos iš karto pradeda savo darbą:
„Tai yra vienos iš seniausių sistemų, kurios mums gali pasakyti, kas mes esame, ką mes turime daryti ir padėti toliau mokytis kitų veiklų“.
Sutrikimus gali išduoti elgesys
O štai ergoterapeutė Irina Butkienė patikina, kad gimus naujagimiui, jau jo elgesys gali išduoti, kad su sistemomis ne viskas gerai.
„Tikrai kūdikio elgesys gali pasakyti, kad kažkas yra ne taip. Be to svarbu paminėti, kad yra trys bazinės sistemos, kurios pradeda formuotis dar mamos įsčiose. Vaikas jau tada pradeda kaupti informaciją, patyrimą ir adaptuotis aplinkoje“, – sako specialistė.
Vaikų neurologė L. Mikulėnaitė papildo, kad nuo šių trijų sistemų priklauso ir tolimesnė vaiko savireguliacija:
„Mamos ateina su naujagimiais, kurie būna labai dirglūs, kratosi, nemiega, maišo dieną su naktimi – tai ir rodo, kad vaiko sensorika gauna per daug impulsų arba su jais nesusidoroja.“
Toks vaikas būdamas net ir paprastoje aplinkoje negali nusiraminti. Jam net ir mažiausi garsai gali sukelti labai nemalonius jutimus. Ką tuomet daryti, paklausite? Ergoterapeutė I. Butkienė įsitikinusi, kad dažniausiai visi tėvai atranda būdus vaikui nuraminti.
„Taip, tai užtrunka, bet mes ir kalbame apie tai, kad pojūčiai žmogui padeda adaptuotis ir palaipsniui, kai vaiką nuolat stimuliuojame, jis išmoksta nusiraminti pats. Ne veltui yra noras apkabinti vaiką, jį pamyluoti, pabučiuoti. Taip vaikas gauna ir savireguliacijos jausmą, nes išmoksta, kad kai jam blogai, atėjus pas kitą gaus apkabinimą ar pasupimą“, – sako gydytoja.
Pastebėti galima anksti
Pasiteiravus, kokia yra amžiaus riba, kada jau būtų galima pasakyti, kad su vaiko elgesiu ar raida nėra viskas gerai, vaikų neurologė L. Mikulėnaitė patikina, kad pastebėti tam tikrus sutrikimus galima jau nuo pat mažumės.
„Normaliai per savaitę laiko naujagimis turi suformuoti miego ir valgymo ritmą. Viskas atrodo vyksta savaime, bet yra vaikų, kurie to visiškai netransliuoja. Jų nervų sistema nesugeba sumažinti impulsų, visi stimulai išsibalansuoja ir tada labai sunku suprasti, kada toks vaikas nori valgyti ar miegoti“, – pasakoja gydytoja ir išskiria vieną ankstyvųjų autizmo spektrų sutrikimo požymių:
„Kada tu vaiką glaudi ir normalios raidos vaikui tikrai tai patinka, o toks vaikas stumiasi, jis nenori, kad jį kažkas liestų, nes tie stimulai jam gali būti net ir skausmingi. Tai yra pirmieji požymiai, kurie gali išduoti, kad vaikui reikia padėti nusiraminti, o to nepavykus padaryti – vertėtų apsilankyti pas raidos gydytoją. Vaikui tokie pojūčiai yra nepaprastai skausmingi, o paprastas vaiko nemiegojimas naktimis iš esmės laikui bėgant gali tapti visos šeimos problema.“
Kreiptis pagalbos iš anksto
Prakalbus apie vaiko nemiegojimą naktimis, vaikų neurologė prisiminė ir vieną situaciją, kai pas ją apsilankė tėvai, kurių vaikas nemiegodavo ištisas naktis.
„Atsimenu, kai pas mane atėjo viena šeima, kurioje augo 2,5 metų mergytė. Ji absoliučiai nemiegodavo naktimis ir tėvai atėjo, nes nebegalėjo taip gyventi.
Jie kiekvieną naktį keldavosi 12 valandą nakties ir važinėdavo iki penkių ryto automobiliu su vaiku, kad tik jis nerėktų. Taip šeima gyveno 2,5 metų. Tokia šeima buvo absoliučiai išbalansuota, o mergaitė turėjo raidos sutrikimą. Pagalbą šeimai būtų buvę galima suteikti ir anksčiau, tačiau žmones stabdė baimės barjerai apsilankyti pas specialistus“, – prisimena L. Mikulėnaitė.
Svarbus valgymas ir maitinimas
Ergoterapeutė I. Butkienė pabrėžia, kad vaiko valgymas ir jo maitinimas taip pat yra labai svarbus aspektas. Kartais vaikas neima mamos krūties, atsisako priimti maistą ar būti rengiamas. Dažnai mamos pačios nutaria išspręsti tokias problemas ir tuomet gaunasi užburtas ratas:
„Mamos tada galvoja, kad vaiką pamaitins pačios, nuo to nukenčia vaiko savarankiškumas. Labai svarbu, kad kai vaikas išmoksta valgyti pats, jis suvokia, kiek jam reikia valgyti, kokiu tempu. Viskas yra susiję, todėl natūralu, kad kai vyresnio amžiaus vaikas yra dar maitinamas, jo elgesys krenta žmonėms į akis, atrodo, kad kažkas yra ne taip“, – sako gydytoja.
Pasiteiravus, kada būtų galima sakyti, kad tam tikras elgesys yra sutrikusios raidos požymis, L. Mikulėnaitė sako, kad jeigu tai trukdo gyventi žmogui – tai tampa rimta problema.
„Jeigu tai trukdo gyventi – tada tikrai taip. Jei netrukdo ir tu gali su tuo susitvarkyti pats, tai be abejonės, kodėl tai turėtų būti sutrikusios raidos požymis. Bet jeigu vaikui tai trukdo tyrinėti pasaulį, jis negali žaisti, rėkia, nes negali išsimiegoti, negauna pakankamo kieko maistinių medžiagų – tai jau tampa problema.“
Nereikia bijoti specialistų
Ar įmanoma padėti tokioms šeimoms, kurių vaikai kenčia raidos sutrikimus? Gydytojos vieningai atsako, kad tikrai taip.
„Šeimoms įmanoma padėti ir joms reikia padėti, nereikia bijoti ateiti pas specialistus. Mes visi esame kitoniški, turime savo ypatumų. Jeigu tu su savo keistumais gyventi gali, tada ir gyvenk. Bet jeigu tai sukelia problemų, sunku prisitaikyti aplinkoje dėl elgesio, nerangumo, sunku išlaikyti dėmesį, tada reikia kažką daryti. Mūsų gyvenimo kokybė gali būti gera, kai mums apskritai gyventi gera“, – sako ji.
Vaikų neurologei pritaria ir ergoterapeutė I. Butkienė, sakydama, kad vaikui išgyventi raidos, elgesio sutrikimus turėtų padėti ne tik tėvai, bet ir specialistai, pedagogai:
„Svarbiausia surinkti kuo daugiau informacijos, suprasti, kokį elgesį turime pakeisti ir suvokti, kas trukdo gyventi vaikui. Planas turi būti įgyvendinamas, turime parinkti tinkamą aplinką, kurioje jis gautų pojūčių kiek įmanoma daugiau arba priešingai, sumažinti tuos pojūčius. Turime pamokyti jį, kaip tokiu atveju nusiraminti ir pailsėti.“
Kiekvienas nusipelno gyventi laimingas
Gydytoja L. Mikulėnaitė priduria, kad kiekvienas iš mūsų nusipelnome gyventi gerai ir laimingai, o vaikams, turintiems raidos sutrikimus, turime nedelsiant padėti.
„Mūsų pareiga yra padaryti, kad jeigu tave Dievas sutvėrė kitokiu, tam yra žmonės, kurie gali padėti. Niekada nesiūlau laukti, kada įvyks stebuklas. Stebuklas tikrai ateis, jeigu bus specialistai, kurie žino, ką daryti ir ištyrę vaiką pasakys, kaip jam padėti“, – nelaukti ragina vaikų neurologė.
