Iš Gyvybės vagonėlio parsinešto šuniuko globos namuose negalėjusiam auginti dešimtmečiui sužibo viltis turėti šeimą, o tėvų meilės nepatyrusiems ir gyvenimo nelepinamiems vaikams – bent jau ištikimus keturkojus draugus. Motinos atstumto dešimtmečio, norinčio jaustis reikalingu bent šuniui, netikėtu jaudinamos istorijos posūkiu domėjosi Inga Kontrimavičiūtė.
Atsirado globėjai
Panevėžio socialinių paslaugų centro Grupinio gyvenimo namuose gyvenančio berniuko, priglaudusio beglobį šunelį, tačiau dėl higienos normų tą pačią dieną jo netekusio, istorija sujaudino vilniečių šeimą, seniai svarsčiusią po savo stogu priimti svetimą, tėvų atstumtą vaiką.
Vilniaus savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba gavo šeimos, panorusios globoti mažąjį panevėžietį ir kartu Grupinio gyvenimo namuose augantį jo mažametį broliuką, prašymą.
„Šeima yra išsilavinusi, turinti patirties žmogaus teisių apsaugos srityje. Apie vaiko globą ji galvojo seniai, o straipsniai spaudoje apie berniuką, norintį šuniuko, tik paskatino procesą. Žiniasklaidoje aprašomi atvejai sujaudina visuomenę ir priverčia susimąstyti, ką kiekvienas gali padaryti gero, kaip padėti šalia esančiam“, – „Sekundei“ teigė Įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė.
Daugiau detalių apie potencialius dešimtmečio globėjus direktorė atskleisti negali. Žmonės, pasiryžę rūpintis svetimais vaikais, kol kas jų nematė. Broliukai dar nežino, kad atsirado šeima, norinti juos globoti.
Pasak O. Tarvydienės, kad kartą jau biologinių tėvų išduotiems vaikams nebūtų sukelta nepagrįstų lūkesčių, juos globoti panorusios šeimos pasirengimą tokiam žingsniui dar turi įvertinti specialistai, būsimųjų globėjų laukia ir privalomi mokymai.
Mama reta viešnia
Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Aida Žygelienė viliasi, kad tapti berniuko globėja panorusi šeima ne vadovaujasi graudžios istorijos sukeltomis emocijomis, o realiai mąsto apie jai teksiančią atsakomybę.
„Norinti globoti vaiką šeima turi būti tam tvirtai apsisprendusi. Negerai, jei tokie norai kilo tik perskaičius straipsnį, jei suveikė emocijos ir neaišku ko pradėjo gailėtis“, – svarsto pavaduotoja.
Šuniuką į Grupinio gyvenimo namus parsinešęs dešimtmetis čia kartu su ikimokyklinio amžiaus broliuku gyvena maždaug pusmetį. Vaikai į laikiną globos įstaigą pateko, kai jų auginti nebenorėjo laisvą gyvenimo būdą pamėgusi gimdytoja. Pasak A. Žygelienės, nors mama gyvena Panevėžyje, vaikus aplanko labai retai.
„Ne kiekviena moteris gali išauginti gėlę ir vaiką. Pagimdyti gali, bet ne išauginti“, – mano pavaduotoja.
Apie mažųjų tėtį socialiniai darbuotojai neturi jokių žinių.
Gimtajame mieste nėra vietos
Panevėžyje augantiems ir čia mokyklą bei darželį lankantiems broliukams netrukus teks skirtis su gimtuoju miestu. Kol vilniečių šeima rūpinasi jų globos reikalais, teismo sprendimu berniukai iš laikinųjų globos namų perkeliami į nuolatinius.
Kadangi Panevėžyje veikiančiuose A. Bandzos vaikų globos namuose nepakanka vietų, broliukus numatoma įkurdinti Marijampolėje.
„Šeimai linkėčiau kantrybės, stiprybės. Galbūt ji pakeis broliukų likimą“, – tikisi A. Žygelienė.
Ilgametei buvusių laikinųjų globos namų direktorei teko susidurti su šeimomis, panorusiomis globoti svetimus vaikus, tačiau nesugebėjusiomis išspręsti dažnų konfliktinių situacijų ir grąžinusiomis globotinius valstybės įstaigoms.
A. Žygelienė pripažįsta, kad šuniuką parsinešęs berniukas socialiniams darbuotojams kelia nemažai rūpesčių, o būsimiesiems globėjams prireiks ne tik meilės, bet ir kantrybės bei psichologinių žinių.
„Berniukas turi elgesio sutrikimų ir elgiasi taip, kaip jam išeina. Socialiniai darbuotojai kartais jo net negali išvesti į mokyklą“, – prasitaria pavaduotoja.
Sugrįžo draugo
Dėmesio centre dešimtmetis atsidūrė, kai kartą, užuot ėjęs į mokyklą, nukulniavo į „Panevėžio specialaus autotransporto“ teritorijoje esantį gyvūnų Gyvybės vagonėlį prašyti beglobio šuniuko. Kadangi be tėvų atėjusiam mažamečiui Gyvūnų globos draugijos savanoriai keturkojo nepatikėjo, sumanus vaikas netruko per pusvalandį gatvėje surasti vyrą ir įkalbėti apsimesti jo tėčiu.
Gyvenimo nelepinamas vaikas su mažuoju keturkoju draugu išbuvo vos dieną. Su šuniuku dešimtmečiui teko atsisveikinti vakare grįžus į Grupinio gyvenimo namus. Įstaigos administracija aiškino auklėtinio norų tenkinti negalinti dėl higienos normų.
Nepaisydamas liūdnai pasibaigusios istorijos, išradingas ir atkaklus vaikas į Gyvybės vagonėlį sugrįžo ir vėl. Antrąkart jis atsivedė teta prisistačiusią moterį.
Ištikimo draugo ieškantį mažąjį gyvūnų mylėtoją atpažinę savanoriai šunelio nebedavė, tačiau pakvietė kartu sutvarkyti Gyvybės vagonėlį, kur voljeruose amsi dešimtys šeimininkų išmestų šunelių. Po tokios talkos dešimtmetis savanorių buvo parvežtas į laikinuosius jo namus Socialinių paslaugų centre.
Simboliška, kad po straipsnių spaudoje globėjų sulaukė ir dešimtmečio išsirinkta kiemsargė kalytė. Tačiau mažas keturkojis naujiems šeimininkams buvo reikalingas vos keletą dienų. Kalytę pasiėmusi globoti jauna moteris ją grąžino Gyvūnų globos draugijai, nes esą naujajai augintinei nepavyko sutarti su šeimos dvejų metų dukrele.
Šunis prižiūrės ir vaikai
Išradingo ir atkaklaus vaiko nesėkmingi bandymai rūpintis kaip jis likimo nuskriaustu ir žmonių žiaurumą patyrusiu šuneliu atvėrė kelią Grupinio gyvenimo namų auklėtiniams pas beglobius keturkojus.
Panevėžio gyvūnų globos draugija ir Socialinės paramos centras sutarė, kad Grupinio gyvenimo namuose laikinai besiglaudžiantys vaikai galės lankyti ir padėti prižiūrėti Gyvybės vagonėlyje savanorių auginamus šuniukus.
„Tam nereikia nei grandiozinių projektų, nei didelių investicijų. Tiesiog kaip šeimoje vaikams pasakyti: važiuojam pas šunis“, – mano Socialinės paramos centro direktorius Valdemaras Misevičius.
Panevėžio gyvūnų globos draugijos pirmininkė Rūta Liberienė teigia pasiruošusi priimti globos namų auklėtinius ir jiems patikėti prižiūrėti mažus bei neagresyvius keturkojus.
Socialinių paslaugų centro vadovai neatmeta galimybės kieme įrengti ir keletą voljerų šunims.
Šioje įstaigoje auginami keturkojai – nebe naujiena. Daugiau nei prieš metus keletas šunų apgyvendinti centrui priklausančiuose Nakvynės namuose Elektronikos g. Gyvenimo klystkeliais klaidžioję benamiai po valdiška pastoge stengiasi grįžti nakvoti ne tuščiomis – iš menkų socialinių pašalpų perka kaulų ar pigiausių šunims skirtų konservų.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Daugiau skaitykite: Žmogiškosios meilės išsiilgęs berniukas dėl šuniuko išradingai mulkino suaugusiuosius
