„Pažįstu Izraelyje keletą iš jų, man labai gaila, kad jų čia nėra – jie labai norėtų čia būti. Čia buvo vaikų, kurie neturėjo kur eiti, namai. Buvo šeimų, kurios paimdavo vaikų, bet buvo vaikų, kuriems nebuvo, kur eiti. Buvo svarbu, kad jie galėtų pereiti į normalų gyvenimą. Jei galima gyventi normaliai po to, ką jiems teko patirti“, – kalba Vilniaus žydų asociacijos Izraelyje „Beit Vilna“ atstovė Roza Litajy.
O gal būtų galima pavardes paskelbti tų "keletos", kuriuos gerb. R.Litajy pažįsta. XXI amžius. Kam tas anonimiškumas? Labai norisi išsamių faktų. Šią istoriją norisi žinoti išsamiau. Juk turėjo išlikti kokių mokyklos dokumentų, nuotraukų ir t.t. O po to ir atsiminimus būtų galima užrašyti, bet kaip užrašysi, jei pavardės neskelbiamos...