Kad nepilnamečiai neliktų "ant ledo"
Aura JARAITĖ
Nepilnamečių tardymo izoliatoruje-pataisos namuose Kaune atidarytas Nepilnamečių integracijos į visuomenę skyrius. Šiame skyriuje jau apgyvendinti 6 nepilnamečiai, kuriems iki bausmės pabaigos likę 3 mėnesiai.
Idėja įruošti tokį skyrių kilo Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbuotojams, ne vienerius metus dirbantiems su nusikaltusiais ir bausmę čia atliekančiais paaugliais. Tai pirmasis tokio pobūdžio prevencinis projektas.
Kaip papasakojo šių namų direktoriaus pavaduotoja Neringa Gudėnaitė, į pataisos namus dažniausiai pakliūva tie nepilnamečiai, kurie laisvėje beveik niekam nerūpėjo: tėvai išvykę į užsienį uždarbiauti, girtuokliauja ar tiek dirba, kad savo atžaloms nebelieka laiko. "Mūsų įstaigos tikslas, - sako N. Gudėnaitė. - paruošti nuteistus nepilnamečius sėkmingam gyvenimui mūsų visuomenėje, padėti išsiugdyti įgūdžius, kad jie, išėję į laisvę, sugebėtų savimi pasirūpinti, susirasti darbą, jiems patinkantį užsiėmimą.
Ne paslaptis, jog daugėja socialiai ir pedagogiškai apleistų vaikų. Pataisos namų darbuotojus kartais stebina, kad paaugliai neturi jokio supratimo apie elementarią higieną, galiausiai jie nesugeba bendrauti ne tik su vyresniais, bet ir su savo bendraamžiais. Ne vienas jų tik čia, pataisos namuose, sužino, kaip švęsti Kalėdas ar Velykas, atranda savyje talentų įvairiems darbams, imasi muzikinės ar meninės veiklos.
Deja, paauglys, atlikęs bausmę ir šiek tiek įgavęs įgūdžių, dažnai laivėje lieka vienas su savo bėdomis ir rūpesčiais. Per tuos pataisos namuose praleistus metus trapūs ryšiai su artimaisiais nutrūksta: niekas jų nelanko, nerašo laiškų, nesidomi, kaip jie gyvena, ko jiems trūksta. Neretai pasitaiko, jog per tą laiką, kol nepilnametis atlieka bausmę, tėvams apribojamos teisės į vaikus, jie pablogina gyvenimo sąlygas, išvyksta dirbti į užsienį. Tad ir buvo sumanytas projektas - padėti nepilnamečiui įgyti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, paruošti jį taip, kad jis galėtų, išėjęs į laisvę, savarankiškai spręsti iškilusias problemas, sugebėtų konkuruoti darbo rinkoje.
Naujasis skyrius skirtas tiems paaugliams, kurių bausmės laikas jau baigiasi. Likus 3 mėnesiams iki išėjimo į laisvę, vaikinukai ir turės galimybę būti apgyvendinti jame. Čia jie bus visiškai savarankiški. Galės patys gaminti maistą puikiai įrengtoje virtuvėje, lavinti darbo su kompiuteriu įgūdžius. Taip pat besiruošiantiems akistatai su laisve yra sudaryta galimybė ieškotis informacijos apie laisvas darbo vietas, jiems bus pateikta išsami informacija apie vaiko teisėmis ir socializacija besirūpinčias įstaigas. Vaikai bus mokomi, kaip bendrauti su darbdaviais ir kaip parašyti gyvenimo aprašymą. Be to, skyriuje dirbantis kiekvienas socialinis darbuotojas rūpinsis tik dviem jam paskirtais besiruošiančiais į laisvę vaikais. Jis juos globos ne tik skyriuje, bet ir važiuos į savo auklėtinio tėvų namus, tarsis su jais ar globėjais bei vaiko teisių apsaugos taryba, kad išėjęs į laisvę nepilnametis neliktų "ant ledo".
Skyriuje nuolat lankysis darbo biržos atstovai, vaiko teisių apsaugos darbuotojai, teisininkai, psichologai, kitų sričių specialistai.
Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbuotojai tikisi, jog įkūrę tokį skyrių pagelbės paaugliams įsitvirtinti visuomenėje ir nebenusikalsti. O ką mano mūsų skaitytojai?
Vladas Neliadas (52 m.) ūkininkas iš Pasvalio rajono:
- Tie, kurie su tais nevidonais dirba, geriau žino, ką reikia daryti. Duok Dieve, kad jų pastangos nenueitų veltui. Kol kas tai tie vaikigaliai grįžta tik dar labiau "pasikaustę" ir toliau daro savo: plėšia, chuliganauja, vagiliauja ir t.t.
Jurga Kairaitytė, 23 metų studentė iš Vilniaus:
- Yra kategorija paauglių, kuriuos nežinau ar kas nors gali perauklėti.Tik tuščiai švaistomi pinigai. Aš gal būsiu nesuprasta, bet mes pernelyg humaniški. Kai vaikas auga ir aikštijasi, neklauso, jam užploti, girdi, negalima - beržinė košė, šiukštu, nevalia! Tai va, kai tas vaikas užauga, tai kad "užploja" mums!.. Va tada visi rėkia: "Kur buvot? neauklėjot, nežiūrėjot!.."
Danutė Vitkienė, 54 metų tarnautoja iš Panevėžio:
Tegu tik daro ir įgyvendina tuos projektus. Gal sumažės tų mažų banditėlių gatvėse - dabar baisu sutemus išeiti. Kiek daug paauglių, kurie nuo mažų dienų nieko doro nemato, niekas jų nemoko, jais nesidomi. Nusikalsta, pakliūna į koloniją. O ten - viskas už juos daroma, viskas jiems paduota, viskas padaryta - nieko nereikia patiems galvoti. Tai kai išeina laisvėn, tai vėl eina plėšti, nes nesugeba nieko kito. Gal tas įkurtas centras tikrai padės tiems vaikams atskirti, kur pelai, o kur grūdai, ir kaip elgtis išėjus laivėn.
Albina Mikolaitienė, 84 metų pensininkė iš Šiaulių:
- Kailį gerai iškaršti tiems vaikigaliams reikėtų, o ne pinigus vėjais mėtyti. Augom šešiese pas tėvus. Jei neklausyavom, lupti gaudavom ir nubausdavo - neleisdavo į vakaruškas eiti ar nenupirkdavo ko nors, ko labai norėdavom. Ir nieko - visi užaugom, vaikus užauginom ir pasenom, o į kalėjimą nė vienas nepakliuvom. Dar ir dėl to, kad Dievą tikėjom ir žinojom, kad jis viską mato ir girdi. Žinojom, kad ir už blogus, ir už gerus darbus bus atlyginta. O dabar - nei vaikai, nei suaugę nieko nebijo - užtat ir žudo vieni kitus.
