Lietuvos dailės muziejus spalio 14 d., trečiadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A) atidaro tekstilininkės Danutės Kvietkevičiūtės parodą „ŽYDINČIOS VALANDOS“ (veiks iki lapkričio 11 dienos).
Parodoje pristatoma per 50 tekstilės darbų, didelių ir miniatiūrinių gobelenų iš dailininkės rinkinio bei Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių, privačios Romo Sadausko kolekcijos.
„Personalinės parodos niekad sąmoningai nedariau, nes nenorėjau. Dabar atėjo laikas, kai galėčiau ir pati pasižvalgyti, ir kitiems parodyti, ką per gyvenimą padariau. Prie jų noriu pridėti naujus nematytus darbus – kad būtų kokia naujovė. Ir čia svarbiausia tema – žydėjimas, meilė. O kas yra meilė mano metuose? Viskas!“ – dailininkė Danutė Kvietkevičiūtė.
Danutė Kvietkevičiūtė, kilusi iš Neravų (Varėnos raj.), Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė 1966 m., iki 1975 m. dirbo Vilniaus modelių namuose dailininke modeliuotoja. Nuo 1967 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: Lenkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Kanadoje, JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir kt.
Parodoje „Žydinčios valandos“ pristatoma per 50 dailininkės tekstilės darbų, didelių ir miniatiūrinių gobelenų. Pasak parodos kuratorės Ramutės Rachlevičiūtės, „Kvietkevičiūtės didelius plonais siūliukais išaustus gobelenus parodoje pastebės kiekvienas, o meistriškumą ir darbštumą įvertins dažniausiai tik profesionalas. Metai smulkaus, lygaus, tankaus audimo – vienas tekstilės kūrinys. Trys mėnesiai – miniatiūrinis gobelenas. Toks šios tekstilininkės kūrybinio darbo tempas. Kasmet auga dailininkės meistriškumas, amato kultūra, tačiau nauji kūriniai atsiranda be skubos, tarsi nenoromis. Kvietkevičiūtė stropiai audžia mažulytį, nosinės dydžio, gobeleną; audžia ir didelį... Tai menininkės iššūkis. Pirmiausia – sau ir gyvenimui.
Parodoje „Žydinčios valandos“ pristatomi ankstyvieji Kvietkevičiūtės gobelenai – spalvingi, o vėlyvieji – monochrominiai. Ir vieni, ir kiti pasižymi ypatingu subtilumu. Visi ūkanotų D. Kvietkevičiūtės dienų kūriniai spinduliuoja nepakartojamu Kvietkės (taip meiliai ją vadina artimos kolegės, taip ir pati menininkė kartais išaudžia savo signatūrą) žydinčių valandų dvasingumu.“
