Keista nuotaika apninka, kai esi ištuštėjusiuose namuose, kuriuose kažkada šurmuliavo meno gyvenimas – vyko kūrybiniai vakarai, lankydavosi draugai teatralai ir literatai, iki išnaktų vykdavo diskusijos apie laisvės žodį, kūrybą ir, žinoma, teatrą.
Kauno dramos teatro aktoriaus, Atgimimo šauklio, poeto ir pilietiškumo karaliaus Kęstučio Genio tarp mūsų nebėra jau vienuolika metų. Jo namuose tyla ir ramybė kitokia. Skaudesnė ir persmelkta netektimi. Kartkartėmis tie namai atgyja, tiesa, retokai, bet savaip jaukiai ir prasmingai.
Kuklus traukos centras
Aktoriaus žmona Lolita Genienė išsaugojo vyro atminimą. Namuose, kuriuos jis pats pastatė ir čia gyveno su žmona bei sūnumi daugelį metų, moteris įkūrė aktoriaus K. Genio muziejų. Tik jos vienos dėka ir rūpesčiu nuotraukos iš spektaklių ir kino filmų, kuriuose vaidino aktorius, užrašai, poezijos rankraščiai, spektaklių recenzijos ir visa kita išliko kaip neįkainojamas teatrinis palikimas. Daugeliui K. Genio eilėraštis „Pabudome ir kelkimės“ tapo Lietuvos atgimimo himnu.
Į šiuos namus ypatingomis progomis vis dėlto suplūsta žmonių, kai rengiami kūrybiniai susitikimai K. Geniui atminti. Tačiau kartkartėmis tie vakarai gęsta. Dideliame ištuštėjusiame name vis labiau įsigali spengianti tyla, kurią retkarčiais sutrikdo šuns lojimas, kai pro šalį eina svetimi žmonės. Senokai didelėje svetainėje, esančioje pirmame aukšte, skambėjo poezija, liejosi pianino muzikos garsai.
L. Genienei vienai rengti kūrybos vakarus darosi vis sunkiau. Visų pirma tam stinga lėšų, o paramos iš kitur aktoriaus žmona beveik nesulaukia.
K. Genio muziejus-namai išliko kaip kuklus traukos centras – čia lankosi, tiesa, gana retai, turistinės grupelės. Nors įėjimas nemokamas, bet ir tai nedaug ką domina.
Susitaikyti sunku
Tai, kad namai yra beveik tušti, mažokai čionai užklysta žmonių, kada nors pažinojusių aktorių K. Genį, moteriai nėra svarbiausia.
Daug kas padaryta, kad būtų išsaugoti tie daiktai, kurie palikti be priežiūros galėjo per ilgą laiką sudūlėti. Nuotraukos įrėmintos, užrašai stropiai įrišti į aplankalus, viskas tvarkingai sudėta į lentynas.
Aktoriaus žmona rūpinosi kukliu palikimu kaip pati išgali. Tačiau L. Genienei neramu, kad tai, ką ji surinko ir išsaugojo, kada nors gali virsti niekais, jei nebus kam tęsti jos darbo. „Kas pasirūpins vyro muziejumi?“ – svarstė ji.
Net ir po daugelio metų moteriai sunku susitaikyti su tuo, kad šalia nebėra žmogaus, kuriam ji paskyrė savo gyvenimą.
„Metai labai greitai bėga, bet širdies žaizdos niekas nepajėgs užgydyti. Šių metų gruodžio 12 dieną sukaks dvylika metų, kai nebėra Kęstučio. Jo netektis – man amžina. Vargu ar galima su tuo susitaikyti. Save raminu, kad kitaip nebus“, – sako Lolita.
Trūksta ryžto
Elegantiška moteris veda tiesiai į kambarį, kur įkurtas aktoriaus muziejus. Jis iki šiol veikia, tačiau L. Genienė negali atnaujinti senų eksponatų. Trūksta lėšų.
„Daug pinigų išleidau vien tik nuotraukoms įrėminti“, – sako našlė. Tos nuotraukos ant sienų yra didelio formato ir labai įsimintinos – iš spektaklių ir kino filmų, kuriuose vaidino K. Genys. Centre – aktoriaus portretas. Mažesnės nuotraukos – po ekspozicijos stiklu.
Lolita vis dar tikisi, kad ateis geresni laikai, ji „prabagotės“ ir galės atnaujinti ekspoziciją. Daug kas dėl vietos stokos sukrauta į dėžes ir sekcijos stalčius. Kol kas apie aktorių nėra parengta biografinė knyga. Pati rašyti atsiminimų knygos ji nesiryžta.
Šiltai apkabindavo
Per tas kelias valandas, kol svečiavomės daugeliui kauniečių žinomame name, L. Genienė nė karto neprasitarė apie sūnų Gintautą. Lyg jo nebūtų. Motinos ir sūnaus bendravimą gaubia paslaptis.
Ji buvo ir kitokio savo vyro gyvenimo liudininkė, kai aktorius buvo linkęs šėlti su draugais, pasinerti į bohemiško gyvenimo sūkurį.
„Kęstutis mėgo ilgai namuose vakaroti su draugais. Jie skaitydavo eiles, kalbėdavosi apie teatrą, o paryčiais pati svečius išvežiodavau į namus. Paskui skubėdavau į darbą. Vyrui niekada nepriekaištavau, kad savęs netausoja, neišsimiega. Tai buvo jo gyvenimo dalis, be kurios jis negalėjo egzistuoti“, – prisiminė našlė.
Aktoriaus darbo kambarys buvo trečiame aukšte. Čia jis kurdavo eilėraščius, rašydavo straipsnius iki vėlyvos nakties. Kai užplūsdavo draugų, jis nusileisdavo laiptais ir juos šiltai apkabindavo.
Iš vienų namų į kitus
Pasak našlės, toks gyvenimas – vienas paskui kitą išeina artimiausi žmonės. Namas didelis, o jai reikia vienai viskuo pasirūpinti, tačiau Lolita tikina, kad iš čia niekur keltis neketina. „Čia prabėgo svarbiausi mano gyvenimo metai. Tie namai man yra labai brangūs“, – sako ji.
Aktorius K. Genys, poetiškos sielos žmogus, nepasakojo apie gyvenimiškus dalykus. Tačiau viename savo paskutinių interviu užsiminė, kokius didelius sunkumus patyrė jo tėvas, kai pradėjo statytis namą. 1939 metais jis nusipirko žemės sklypą Kaune, dabartinėje Višinskio gatvėje, bet okupacija sugriovė visus planus. Po karo Kęstutis su tėvais gyveno tuometėje Kapinių gatvėje, bet ir vėl šeimai reikėjo kraustytis – toje vietoje, kur jie gyveno, statė F. Dzeržinskio gamyklą ir nugriovė 24 gyvenamuosius namus. Tarp jų ir K. Genio tėvų.
Anuomet šeima buvo patekusi į valdžios nemalonę, kai KGB sužinojo, kad jų namuose slapstosi tėvo brolis partizanas.
Padėjo aktoriaus gerbėja
K. Genys tuo metu studijavo Kauno universitete ir lankė dramos studiją, bet nebaigęs mokslų išvyko į Maskvą – garsiąją teatrinę mokyklą GITIS.
„Kai susituokėme, neturėjome savo namų. Vargu ar vyrui būtų pavykę gauti žemės sklypą namui statyti, žinant jo tėvų praeitį. Laimei, padėjo viena Kauno deputatė, jo talento gerbėja. Tad ši vieta Žaliakalnyje prie Kauno klinikų man yra itin svarbi. Kęstutis pats projektavo ir statė namą – didelį ir erdvų, kad būtų kur rengti poezijos vakarus. Atviros erdvės tais laikais buvo nemadingos – čia viskas yra taip, kaip paliko Kęstutis“, – prisiminė Lolita.
Kylant laiptais į antrą aukštą, vienos durys veda į verandą, įrengtą virš garažo. Rekonstravus patalpą čia įrengtas muziejus. Pakilęs į trečią aukštą patenki į poilsio, darbo ir miegamąjį kambarius. Kiekviename aukšte yra atskiri vonios kambariai.
Nepasakyti žodžiai
„Po vyro mirties supratau, kiek daug liko jam nepasakytų žodžių. Mano gyvenime daugiau nebus tokio žmogaus, koks buvo Kęstutis. Tada reikėjo viską pasakyti, nieko neslėpti. Bet vis nebuvo kada“, – sako ji liūdnai.
Daugelis kauniečių ir dabar pažįsta Lolitą kaip aktoriaus K. Genio žmoną. Ji globojo ir slaugė vyrą, kai jis sunkiai sirgo. „Aš tikėjau, kad Kęstutis pasveiks, nugalės sunkią ligą. Tikėjau stebuklu“, – prisiminė našlė.
Jaunystėje pamilusi jauną ir talentingą aktorių, ji taip ir nebaigė odontologijos. Pasak Lolitos, prieš mirdamas vyras jai sakė, kad negyventų viena ir nenuobodžiautų. Moteris šypteli: „Bet ar taip gali būti?!“
Nijolė Storyk
