Kotryna sako, kad kolekcionuoja ne tik kaukoles ar kaulelius – taip pat ir numestus ragus ir įvairius vabzdžius bei drugius. Tačiau kaip ir gyvūnus, šiuos renka tik mirusius – merginos teigimu, negalėtų nuskriausti net menkiausio gyvio.
„Po miškus rimčiau pradėjau vaikščioti išsilaikiusi teises, būtent prasidėjus karantinui 2020 metų pavasarį.
Radęs gyvūno kaukolę ar palaikus gali iš arčiau jį pažinti ir suprasti. Bent jau aš pajutau dar stipresnį ryšį su gamta supratusi, kokie mes visi panašūs, kai mirštame ir grįžtame atgal į gamtos visumą“, – pasakoja klaipėdietė.
Mergina teigia, kad šiuo metu savo kolekcijoje ji turi beveik šimtą eksponatų, o iki kito pavasario bus ir daugiau.
„Kolekcijoje turiu tiek laukinių, tiek naminių gyvūnų – stirnų, lapių, šernų, įvairių paukštelių, barsukų ar bebrų, bet taip pat ir kačių, šunų, avių, kiaulės ir karvės kaukolę“, – sako ji.
Gyvūnų anatomija mergina domisi nuo vaikystės
Kotryna vaikystėje visuomet piešė tik gyvūnus, o vyresnė pradėjo plėtoti gyvybės rato, mirties/atgimimo gamtoje tematiką.
„Internete ieškodama nuotraukų visada grauždavausi, nes rasti anatominių pavyzdžių nufotografuotų iš tam tikrų kampų yra neįmanoma. Daug lengviau reikiamą eksponatą nusikelti nuo lentynos ir įsižiūrėti į jį gyvai“, – pasidalija Kotryna.
Mergina sako, kad vaikystėje ji tik spėliojo, kokio gyvūno kaulai tai galėtų būti, o vėliau, internete pradėjo nagrinėti savo radinius: „Dabar pagal tam tikras ypatybes galiu pakankamai tiksliai iškart atspėti, kokio gyvūno kaukolę prieš save matau. Net ir paviršutiniškai įsigilinus, tą padaryti tikrai nėra sunku. “
Paklausus, kaip į tokį pomėgį reagavo tėvai, ji teigia, kad jie patys nuo mažens skatino ir ugdė meilę bei susidomėjimą gamta.
„Kiek vėliau, atsiradus ne vienai ir ne dešimt kaukolių, prasidėjo burbėjimai: „Kur tu jų tiek dėsi?““
Pirmieji kaukolių radiniai ir meilė gamtai
Mergina pamena, kad pirmasis jos radinys buvo vaikystėje – kiaunės kaukolytė bei keli usūriniai šunys, rasti grybaujant su tėvais.
„Kažkada buvau prisirinkusi pilną krepšį briedžio kaulų, tačiau tada niekas neleido jų vežtis namo. O rimtai kolekcionuoti ir vaikščioti po miškus „medžiojant“ kaukoles pradėjau tik prieš 3 metus“ , – prisimena ji.
Mergina sako, kad vengia didelių miškų, žmonių lankytinų vietų. Jos strategija yra ieškoti nedideliuose miškeliuose viduryje dirbamų laukų, arba miškų pakraščiuose.
Daug daugiau galima rasti nepraeinamose vietose – apaugusiuose miškuose (ne pušynuose) ar pelkėtose vietovėse, palei upes ir vandens šaltinius.
Ieškoti gyvūnų buveinių, aišku jų nedraskyti ir per arti nesiartinti, jei akivaizdžiai gyvenama. Pvz. prie barsukų olų po jų pavasarinių išsivalymų galima rasti ir barsukų, ir jų sumedžiotų gyvūnų kaulelių.
Praktiškai beveik kiekvieną kartą einant į gamtą pasiseka rasti įvairių gyvūnų liekanų, reikia tik žinoti kur eiti
Kotryna teigia, kad vaikščiojimas gamtoje padeda atrasti ramybę, pabėgti nuo miesto rutinos, kitaip pažiūrėti į mus supantį pasaulį, pradėti jį vertinti. Mergina dalijasi, kad miške gali visiškai atsiriboti – neegzistuoja banalios gyvenimo problemos.
„Vienintelė tavo problema tuo metu yra išsiaiškinti kaip patekti į kitą upelio pusę kiauriai neperšlapus.
Dažniausiai per satelitinį žemėlapį susirandu įdomiai atrodančią vietovę ir į ją važiuoju. Turiu kelias vieteles kur lankantis kas 1-2 metus vis galimą ką nors rasti, bet dažniausiai tai tiesiog sėkmės ir atkaklumo, braunantis per krūmus ir pelkynus reikalas“, – pasakoja Kotryna.
Aplinkinių žmonių reakcija į gyvūnų kaulų kolekciją
Mergina sako, kad Klaipėdos krašte, daugiausia randa stirnų ir šernų – kažkada teko per savaitę rasti bene penkių šernų kaukoles. Dabar dažniausiai radusi jų nebeima, nebent ši būna puikiai išsilaikiusi.
„Turiu keletą įdomesnių eksponatų su įvairiomis kaukolės deformacijomis, tačiau nieko ypatingo. Visi jie yra savitai ypatingi ir skirtingi“, – sako klaipėdietė.
Kotrynos teigimu, žmonės, pamatę tokią kolekciją reaguoja įvairiai, bet pozityviai. Mergina juokiasi, kad ne retai svečiai namuose pradeda klausinėti, kuri kaukolė kurio gyvūno ir panašiai.
„Šeima iš pradžių ne visai maloniai reagavo į namo tempiamus nugaišusius gyvūnus, tačiau dabar pamatę ką nors grybaujant ar vaikštant miške, būtinai parneša papildyti kolekcijai“, – sako ji.
Deformuotos gyvūnų kaukolės – neįprastas radinys
Mergina pasakoja, kad neįprastų daiktų dar neteko rasti. Dažniausiai ją piktina žmonių palikti ir išmesti daiktai, šiukšlės, ypač sunkiai pasiekiamose vietose.
„Pavyzdžiui didžiulė padangų krūva vidury elnių gyvenamos pelkės ar baldai nepravažiuojamo miško pakrašty. Žmonių fantazija šioje srityje tiesiog neišsemiama“, – teigia mergina.
Kotryna sako, kad dažniausiai kaukolių deformacijos būna nežymios: neproporcingas sąkandis, dantų deformacijos dėl sužeidimų/ligos ar išsikreivinusi nosies ertmė.
„Turiu vieną kreivoką stirniną ir labai neproporcingą šuns kaukolę. Vis bandau įsivaizduoti, kaip gyvūnas turėjo atrodyti gyvas. Dažniausiai tokie dalykai įgimti genetiškai, palikti traumų ar ligos, kitus, kaip elnių patinų ragų deformacijos, lemia hormoniniai pakitimai“, –
Visgi mergina sako, kad turi ir savo mėgstamiausių eksponatų: „Man patinka mano pirmieji radiniai: pirmoji stirna, didelis elnio danielio ragas rastas per gimtadienį ir tobulai išsilaikiusi avis.“
