Žmogus savo veikla labai keičia gamtą ir sudaro sąlygas plisti invaziniams augalams. Kyla grėsmė, kad atėjūnai gali išstumti savaimines mūsų augalų rūšis ir suardyti natūralią Lietuvos gamtos ekosistemą.
Pavojus kyla ir nacionaliniu medžiu laikomam paprastajam ąžuolui. Jį išstumti gali iš Šiaurės Amerikos atvežtas raudonasis ąžuolas.
Maždaug penkių metrų aukščio Sosnovskio barštis - didžiausias ir turbūt grėsmingiausias Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto herbariumo eksponatas.
“Invaziniai augalai būdingi kitam regionui ar net žemynui. Lietuvoje yra apie 1800 savaiminių augalų ir, kaip suskaičiavo dr. Zigmantas Gudžinskas, jau daugiau nei 500 invazinių augalų. Įdomu, kas bus toliau?!” - klausė VU Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros docentė dr. Jonė Rukšėnienė.
Skverbiasi iš dykviečių
Sosnovskio barščiai šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį buvo auginami Vilniaus bandymų stotyje Verkiuose ir greičiausiai iš ten pradėjo plisti. Dabar jų labai daug yra sostinės regione tarp Baltupių ir Santariškių, Marijampolės rajone, kitose Lietuvos vietose.
“Sovietmečiu buvo tokia situacija - pavysime ir pralenksime Ameriką, - ironizavo LŽ pašnekovė. - Gyvuliams šerti reikėjo pašarų, todėl manyta, kad labai tiks Sosnovskio barščiai. Tačiau kaip galėjo tikti, jei net liesti juos žmogui pavojinga! Galima labai stipriai nudegti. O kas nutiktų galvijų žarnynui? Vis dėlto Sosnovskio barščių greitai buvo atsisakyta.”
Gali būti, kad Sosnovskio barščiams padėjo plisti ir mėgėjai, nusižiūrėję įdomų augalą ir pradėję auginti savo sklype. Jų galėjo atsivežti ir keliautojai, neįvertinę, kad šie augalai subrandina nepaprastai daug sėklų, net kelis kartus daugiau nei mūsų savaiminiai barščiai.
Lietuvoje natūraliai auga lankiniai barščiai (nuo 60 iki 120 cm aukščio) ir iki dviejų metrų iškylantys sibiriniai barščiai. Įveisti mūsų šaliai nebūdingi Sosnovskio barščiai, iki penkių metrų užaugantys atėjūnai iš Kaukazo, dabar daugiausia plinta dykvietėse, nes jas lengviausia užkariauti. Skverbiasi ir į natūralias gamtos ekosistemas, išstumdami savaiminius augalus.
“Ten, kur yra Sosnovskio barščių sąžalynai, beveik jokie augalai neauga. Pažeidžiama natūrali gamtos ekosistema, - kalbėjo mokslininkė. - Dingsta savaiminiai augalai, o kartu ir vabzdžiai, kurie jais mito. Tais vabzdžiais galėjo misti kokie nors paukščiai. Suardoma visa mitybos grandinė, tad sunku pasakyti, kokie laukia padariniai.”
Uosialapis - prieš paprastąjį
Pokariu VU profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė parašė disertaciją “Lietuvos TSR adventyvinė flora”. Adventyviniai, kaip paaiškino J.Rukšėnienė, yra svetimžemiai augalai, turintys tikimybę plisti. Invaziniais vadinami ne vietiniai augalai, kurie jau sparčiai plinta išstumdami vietinius.
Aplinkos ministerijos naikintinų augalų rūšių sąraše antras po Sosnovskio barščio yra uosialapis klevas. Šie medžiai labai smarkiai plinta upių pakrantėmis, skverbiasi ir į miškus. Anksčiau uosialapius klevus želdynų darbuotojai sodino miesto parkuose, skveruose, prie mokyklų. Jie greitai auga ir atrodo nereiklūs, tačiau išstumia mūsų paprastuosius klevus, nes leidžia atžalas ir net dešimt kartų daugiau subrandina sėklų.
Ištrūkęs iš kontrolės
Pakelėse ir pamiškėse vasaros pradžioje turbūt visus patraukia mėlyni lubinų žiedai. Deja, gausialapis lubinas - taip pat invazinis augalas, įtrauktas į naikintinų rūšių sąrašą.
“Jie buvo introdukuoti, paprasčiau tariant, sąmoningai įveisti, mat manyta, kad pagerins dirvožemį, - pasakojo pašnekovė. - Tačiau ištrūko iš žmonių kontrolės ir dabar sparčiai plinta, nes užaugina daug sėklų.”
Vis dėlto šis invazinis augalas nėra toks grėsmingas kaip Sosnovskio barštis. Labai pavojingas alergenas, nors neįtrauktas į naikintinų augalų sąrašą, yra kanadinė koniza. Atrodytų, nedidukės, smulkutės žolės, bet kai žydi, kelia rimtą pavojų žmonėms. Kanadinės konizos plinta pakelėmis, tačiau skverbiasi ir į pamiškes, kirtimus. Subrandina labai daug sėklų. Jos lengvai išnešiojamos pūkelių.
Geresnėmis sąlygomis
Pirmą vasaros pusę sostinės Sereikiškių parkas ir visas Gedimino kalnas būna tiesiog nubertas blyškiai gelsvais smulkučiais žiedais. Smulkiažiedės sprigės - ketvirtos ir kol kas paskutinės Aplinkos ministerijos naikintinų augalų sąraše. Jos pradėjo plisti iš Vilniaus botanikos sodo XIX amžiaus pradžioje.
Smulkiažiedės sprigės, kaip sakė botanikė, šešiolika kartų daugiau subrandina sėklų nei mūsų paprastosios sprigės. Be to, atėjūnių sėklos kur kas gyvybingesnės, nes iš Eurazijos kilusiems augalams Lietuvoje yra palankesnės sąlygos veistis.
“Pastaruoju metu sparčiai plinta baltažiedės robinijos, atkeliavusios iš Šiaurės Amerikos, - apie galimas kandidates į pavojų aplinkai keliančių augalų sąrašą sakė pašnekovė. - Jos gausiai dauginasi atžalomis ir, kaip jau pastebėta, auga paupiuose greta uosialapių klevų. Keičiantis klimatui gali susidaryti dar geresnės sąlygos baltažiedėms robinijoms plisti.”
Išplis už darželio
Gali būti, kad jau po poros metų kanadinės konizos ir baltažiedės robinijos papildys naikintinų augalų sąrašą. Plinta ir raudonieji ąžuolai, taip pat atvežti iš Šiaurės Amerikos bei sodinti miestų, miestelių, kaimų želdiniuose. Nors šių medžių daug, bet gamtinėse sistemose jų dar nėra. Pavojų kelia tai, kad raudonasis ąžuolas gali kryžmintis su mūsų paprastuoju ąžuolu ir taip jį išstumti. Medžiai panašūs, tik raudonojo ąžuolo lapai aštriai karpyti.
“Labai svarbu paisyti mūsų šalies karantino tarnybų nurodymų ir neįvežti nežinomų augalų ar jų sėklų. Bandymai darželiuose prie namų gali baigtis tuo, kad užveisti augalai iškeliaus ir už darželio. Tikėtina, jog kurį laiką jie nepasirodys ir žmogus manys, kad nieko blogo nepadarė, tačiau, tarkim, net po kokių šešiasdešimties metų galimas jų protrūkis, staigus paplitimas”, - kalbėjo J.Rukšėnienė.
Lietuvoje tokių atvejų dar nepasitaikė. Pavyzdžiui, Australijoje buvo užfiksuotas labai staigus kelių augalų rūšių plitimas. Nors mūsų flora nėra tokia jautri svetimžemiams augalams kaip Australijos, botanikės įsitikinimu, verčiau pasisaugoti, nei vėliau leisti pinigus invaziniams augalams naikinti. Jų padaroma ekonominė žala tikrai didelė. Invaziniai augalai plinta ten, kur yra laisvos žemės, ir virsta pirmiausia piktžolėmis. Vėliau jie gali skverbtis ir į natūralias savaimines ekosistemas: krūmynus, miškus, pievas.
Savaiminių kitų kraštų grybų mūsų šalyje kol kas nepastebėta, nors tokia galimybė neatmetama. Pasitaiko fitopatogeninių, t. y. augalų ligas sukeliančių, grybų. Jiems skirtas karantinas - tikrinama, ar nepatenka į Lietuvą su žemės ūkio kultūromis ir dekoratyviniais augalais.
Saugomi uždarose spintose
Visi žinomi svetimžemiai augalai Lietuvoje aprašyti dr. Z.Gudžinsko moksliniuose darbuose, pastarąjį dešimtmetį spausdintuose botanikų žurnale “Botanica Lithuanica”.
Šiuo metu Lietuvoje plinta 70 rūšių invaziniai augalai. Iš jų 30 rūšių - pavojingi aplinkai. Su labiausiai paplitusiais invaziniais augalais mūsų šalyje supažindina VU Gamtos fakulteto herbariume surengta paroda, įtraukta į dabar vykstančio penktojo mokslo festivalio “Erdvėlaivis Žemė 2008” programą.
VU Gamtos fakulteto herbariume sukaupti didžiuliai augalų pavyzdžių rinkiniai. Jie laikomi uždarose spintose, kad būtų apsaugoti nuo kenkėjų, saulės šviesos, drėgmės svyravimų, ir yra skirti moksliniam darbui. Vertingiausiems egzemplioriams - senojo Vilniaus universiteto herbariumui - skirtos dvi tokios spintos. Seniausio pavyzdžio data - 1823-ieji, o paskutinio - 1846 metai. Iš viso saugoma apie 15 tūkst. daugiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje surinktų pavyzdžių.
Šešios spintos skirtos užsienio arba bendrajam herbariumui - iš viso pasaulio surinktiems maždaug 40 tūkst. augalų pavyzdžiams. Jie buvo pradėti kaupti XX amžiaus pradžioje Kauno Vytauto Didžiojo universitete, vadovaujant vokiečių kilmės profesoriui Constantinui Regeliui, kuris priklausė žymiai botanikų Regelių dinastijai.
Lietuvos floros kolekcija, apimanti apie 40 tūkst. egzempliorių, pradėta rinkti XX amžiuje ir renkama iki šiol, tačiau neapima paparčių, samanų, pataisų, asiūklių, kerpių ir grybų. Jie tradiciškai yra saugomi kriptogaminėje herbariumo dalyje. Iš viso sukaupta 26 tūkst. pavyzdžių.
“Kriptogaminis reiškia slaptalytis, nes anksčiau botanikai nematė šių augalų lytinių organų ir nesuprato, kaip jie dauginasi. Tiesiog nepažinojo jų biologijos. Buvo ir visokių prietarų, pavyzdžiui, kad grybai atsiranda iš puvėsių arba žaibui trenkus į žemę. Galima sakyti, kad didžiausi botanikos atradimai padaryti XIX amžiuje, kai dėl pramonės raidos atsirado daugiau ir geresnės kokybės mikroskopų”, - pasakojo mokslininkė.
Eksponatas, jei nenurodyta rinkėjo pavardė, vietovė ir data, nelaikomas moksliniu pavyzdžiu ir herbariumui nėra vertingas. Jis praranda mokslinę vertę, nes, pavyzdžiui, data gali suteikti labai daug informacijos: ar augalas ilgai mūsų krašte auga, ar neseniai atsirado, o gal dabar pradeda nykti.
Milda Kniežaitė
