Daugelį metų buvo diskutuojama apie tarptautinės finansų sistemos trūkumus. Nors ir nuogąstauta, kad ateityje gali laukti rimti nemalonumai, niekas nedrįso imtis būtinų reformų. Nobelio premijos laureato Josepho Stiglitzo nuomone, būtent dabar atėjo metas veikti.
Pasak J. Stiglitzo, pasaulinė finansų krizė, prasidėjusi Jungtinėse Valstijose, yra kaina, kurią visas pasaulis turi mokėti už savo neveiklumą. Pagrindinis problemos sprendimo būdas, kurį pateikia J. Stiglitzas savo straipsnyje JAV savaitraščiui „Newsweek“, - esminė pasaulio finansų sistemos pertvarka.
„Savitarpio priklausomybė yra pernelyg didelė, kad kiekviena atskira valstybė galėtų elgtis savo nuožiūra. Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos gavo naudos iš blogų paskolų eksporto; jeigu dalis šių paskolų nebūtų virtusios investicijomis Europoje, JAV ekonomikos nuosmukis galėtų būti dar didesnis. Tačiau dabar jau Europos bankų problemos kerta atgal Jungtinių Valstijų ekonomikai“, - taip J. Stiglitzas kalba apie pasaulio ekonomikoje susidariusį „užburtą ratą“.
Pasirinko ne tą „priešą“
Nobelio premijos laureato nuomone, kokybiškesnis finansų sektoriaus reguliavimas atskirose valstybėse būtų padėjęs išvengti dalies nemalonumų, tačiau šiuo metu esą dar svarbiau viso pasaulio mastu pagerinti pinigų politikos koordinavimą.
„"Dabartinį Europos ūkio lėtėjimą iš dalies lėmė tai, kad Europos centrinis bankas praėjusiais metais daugiau dėmesio skyrė kovai su infliacija, o Jungtinės Valstijos - būsimai recesijai (ir ne veltui). Atsiradęs palūkanų normų skirtumas sustiprino eurą ir apsunkino eksportą. Tai pakenkė Europai. Tačiau silpna Europa galiausiai ima kenkti Jungtinėms Valstijoms, nes yra priversta mažinti amerikietiškų prekių importą“, - aiškina J. Stiglitzas.
Kita sritis, kurioje visam pasauliui dar reikėtų pasitempti, - ekonomikos gelbėjimo programų koordinavimas. J. Stiglitzas džiaugiasi Kinijos, JAV ir Japonijos ryžtu skirti dideles pinigų sumas viešųjų išlaidų didinimui, o Europai vėl kliūva už ryškų atsilikimą, kuris gali turėti neigiamą poveikį viso pasaulio ekonomikai. Dėl to esą kalčiausias Europos Sąjungos (ES) stabilumo ir plėtros paktas, numatantis sankcijas už fiskalinės drausmės taisyklių pažeidimą.
Būtina vienodinti taisykles
„Pasaulinė finansinio reguliavimo institucija - tai, ko mums šiandien reikia. Ji padėtų stebėti ir įvertinti sisteminę riziką“, - tvirtina J. Stiglitzas. Jis mano, jog finansinių taisyklių suvienodinimas įvairiose šalyse panaikintų grėsmę, kad valstybės vėl ims konkuruoti tarpusavyje, kuri pasiūlys verslui daugiau laisvės - pasaulinės finansų sistemos stabilumo kaina.
J. Stiglitzas siūlo peržiūrėti vadybininkų skatinimo sistemą. Pasak jo, premijos turėtų būti skiriamos ne už vienų metų, bet už ilgesnio laikotarpio įmonės darbo rezultatus. Be to, J. Stiglitzas ragina ryžtingai kovoti su tokiais interesų konfliktais, kai reitingavimo agentūros gauna atlygį iš tų, kuriuos turi reitinguoti, o būsto paskolų kompanijos valdo bendroves, vertinančias įkeistą turtą. Svarbiausia - užkirsti kelią nepagrįstai finansinių institucijų rizikai, naikinant tokio elgesio paskatas ir neleidžiant, kad bankų veiklos reguliavimo vėl imtųsi patys bankininkai.
Senos svajonės, nauji iššūkiai
Ar pasauliui pakanka vien makroekonominės politikos koordinavimo ir reguliavimo stiprinimo? J. Stiglitzas įsitikinęs, jog būtinos ir tolesnės reformos, tokios kaip esminė pasaulinės rezervų sistemos pertvarka ir naujų kovos su neigiamomis bankrotų pasekmėmis taisyklių kūrimas.
Nobelio premijos laureatas primena „didžiausio savo kartos ekonomisto“ Johno Meynardo Keyneso viltį, kad Tarptautinis valiutos fondas (TVF) kada nors sukurs naują pasaulinę valiutą, kurią valstybių centriniai bankai galėtų kaupti vietoj svaro sterlingo - tuo metu populiariausios valiutos. Šiandien ši svajonė esą vis dar gaji, nes faktinė užsienio rezervų valiuta dabar yra JAV doleris, pernelyg priklausomas nuo JAV ekonomikos būklės, todėl nestabilus ir nelabai patikimas. Naujosios valiutos emisijos, pasak J. Stiglitzo, galėtų būti nuosekliai leidžiamos, atsižvelgiant į valstybių poreikius ir skiriant sankcijas toms šalims, kurios nuolat turėtų biudžeto perteklių - tai yra atsisakytų leisti pinigus į apyvartą.
O tarptautinė bankrotų valdymo sistema, anot ekonomisto, reikalinga tam, kad pavyktų sumažinti neigiamas didelių bankų žlugimo pasekmes kitų valstybių finansų sistemoms. J. Stiglitzas primena, kad 2001 metais Argentiną ištikusio įsipareigojimų nevykdymo sukeltos problemos iki šiol gali būti juntamos visame pasaulyje, o prieš dešimtmetį Pietų Korėją ir Indoneziją nusiaubusi bankrotų banga labai sutrukdė joms atsigauti.
Nepateisino pasitikėjimo
Paskutinės J. Stiglitzo kritikos strėlės sminga senosioms institucijoms, nes jos nepateisino pasitikėjimo. Labiausiai kliūva TVF, kuris anksčiau esą beveik „nieko kito nedarė, tik kalbėjo apie pasaulinį disbalansą“, o jo dažniausiai išrašomas „receptas“ - ekonomikos dereguliavimas - dabartinės krizės sąlygomis apskritai prarado bet kokią prasmę.
„Daugelis kritikų Azijos ir Viduriniųjų Rytų šalyse, kur likvidaus kapitalo atsargos gerokai viršija TVF disponuojamas lėšas, nesiliauja stebėtis, kodėl jos turėtų savo pinigais remti instituciją, kurioje Jungtinės Valstijos, pagrindinis problemų šaltinis, iki šiol turi veto teisę“, - atkreipia skaitytojų dėmesį J. Stiglitzas.
Kolumbijos universiteto profesoriaus teigimu, šiuo metu palankiausia iš esmės reformuoti egzistuojančias institucijas arba kurti naujas. „Iki šiol Vašingtonas nuolat blokuodavo pastangas kurti stabilią ir teisingą daugiašalę pasaulinę finansų sistemą. Jis eksportavo dereguliavimo filosofiją, kuri pasirodė nepaprastai žalinga - tiek jam pačiam, tiek visam pasauliui. Prezidentas Barackas Obama turi galimybę visa tai pakeisti“, - J. Stiglitzas neslepia, su kuo sieja didžiausias viltis.