Faktas yra toks, kad Sirijoje nepasikartos Libijos scenarijus, nes Sirijos režimo tankai veikia nebaudžiamumo sąlygomis, žudydami žurnalistus ir taikius gyventojus B. Levy pripažįsta, kad padėtis Homse skiriasi nuo situacijos, kurioje buvo Bengazis: neįmanoma ignoruoti fakto, kad režimą palaiko Rusija ir Iranas, kurie invaziją daro problematišką.
Nepaisant to, žudynės, surengtos Basharo Assado tankų, ir referendumo parodija – per daug. Atėjo laikas, kuomet paprasčiausias savigarbos jausmas verčia pasakyti „stop“, įsitikinęs B. Levy. Atėjo momentas, kuomet tarptautinė bendruomenė nebegali leisti, kad ją laikytų įkaite piktybinės valstybės, kuriomis šiuo atveju tapo Rusija ir Kinija.
Kalbant apie argumentą, kad invazija į tankiai apgyvendintus rajonus yra problematiškesnė už operacijos dykumoje, pasak B. Levy, tai yra tiesiog nevykęs atsikalbinėjimas, nes dabar yra būtina bent jau neutralizuoti tankus, esančius prie miestų. Be to, yra pilnas priemonių arsenalas, leidžiantis adaptuotis prie vietinių sąlygų. Pavyzdžiui, galima sukurti saugumo koridorius palei sienas su Jordanija, Turkija ir Libanu, arba organizuoti ginamas zonas, kurių saugumą užtikrintų Laisvoji Sirijos armija, arba sukilėliams perduoti ginklų, būtinų artilerijos sunaikinimui, kuri yra dislokuota prie mokyklų ir ligoninių. Tuo pat metu Sirijos draugai galėtų patarti Egiptui uždaryti Sueco kanalą visiems Irano laivams, kurie gabena ginklus ir instruktorius Tartuso bazėje.
Ar tai pavojinga, klausia B. Levy. Žinoma. Tačiau ne taip pavojinga, kaip pilietinis karas, prie kurio veda B. Assadas. Jis pavers Siriją į naują Iraką. Ne taip pavojinga, kaip šiitų ašies stiprėjimas, apie kurią svajoja Teheranas ir kuri grasina visam pasauliui. Ne taip pavojinga, kaip moralinė katastrofa, su kuria mes susidursime, jeigu „pareiga apginti“, taip šauniai įgyvendinta Libijoje, bus užmiršta.
