Visus imigrantus priglaudžiantis Italijos miestelis išlipo iš skurdo ir yra tituluojamas „Ateities miestu“.
Kaip rašo „Spiegel“, šis projektas pasiteisino iš esmės ir tik vietinė Italijos mafija nėra patenkinta pokyčiais.
Sprendimas atsiverti išgelbėjo miestą
Nors Riace miestelis turi tris bažnyčias ir du šventuosius globėjus, jis vos netapo miestu-vaiduokliu: vietiniai išsivažinėjo laimės ieškoti į Milaną, Turiną, Genują, Vokietiją ar Jungtines Valstijas.
Miestelio, esančio viename skurdžiausių Italijos regionų, populiacija susitraukė taip smarkiai, jog užsidarė baras, restoranas ir mėsos parduotuvė, o mokyklose praktiškai neliko vaikų.
Padėtis ir toliau būtų prastėjusi, jei Riace meras Domeneco Lucano nebūtų nusprendęs miestelio atgaivinti, pasitelkdamas imigrantus iš Somalio, Eritrėjos, Afganistano, Bosnijos, Irako ir Libano.
Kaip rašo „Spiegel“, miestelio meras nusprendė sukurti vietą, kur bėgantys nuo skurdo ar karo pabėgėliai ir vietiniai gyventojai galėtų gyventi vienas šalia kito ir kartu siekti savo svajonių įgyvendinimo. Tam jis įsteigė asociaciją ir davė jai ambicingą pavadinimą – „Citta Futura“ (liet. „Ateities miestas“).
D. Lucano mano, kad senėjančiai Europai ir Italijai, kurios gimstamumas yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje (ES), reikėtų pabėgėlius priglausti būtent tuose regionuose, kuriuose populiacija smarkiai traukiasi.
Jokiai politinei partijai nepriklausantis miestelio meras, kandidatuodamas į šį postą prieš 6 metus pasiūlė paprastą, tačiau sėkmę iki šiol nešančią idėją: skurdžiausi iš skurdžių išgelbės miestą.
Nuo to laiko jis imigrantus priglaudžia tuščiuose, viduramžius menančiuose miestelio centro pastatuose – tai, įskaitant ir išlaidas už elektrą, apmoka miestas.
Iš imigrantų tikimasi, jog jie išmoks itališkai ir dirbs. Paprastai moterys imasi amatų, pavyzdžiui, stiklo pūtimo, o vyrai renovuoja namus, kuriuos vėliau nuomojasi turistai. Šis regionas garsėja aukštos kokybės vilnos gaminiais, tad čia siūloma dirbti audimo fabrikuose.
Šiuo metu miestelyje gyvena 220 imigrantų ir 1,6 tūkst. vietinių gyventojų. Meras tikisi, kad gyventojų skaičius netrukus grįš į ankstesnį lygį – 3 tūkst.
Nauji atvykėliai čia atidaro parduotuvėles ir siunčia savo vaikus į vietos mokyklas, o turistai į regioną užsuka vien tam, kad įsigytų jų pagamintų gaminių.
„Vieta, iš kurios kadaise visi išvykdavo, tapo vieta, kuri priima naujus žmones“, – sako D. Lucano.
„Spiegel“ pateikia miestelio atvirumo pavyzdį: prieš kelias savaites netoli Rosarno miestelio Italijoje afrikietis vaisių rinkėjas (per dieną uždirbęs 25 eurus) nepatenkintas darbo sąlygomis padėjo protestą. Viskas baigėsi tuo, kad vietiniai į jį šovė ir sumušė metaliniais virbais.
Tada Riace meras per televiziją pareiškė, kad mielais priimsiąs ten nepritapusius imigrantus. Kai šie po kelių dienų pasirodė, jiems buvo pasiūlyti 2 eurai dienpinigių ir 500 eurų mėnesinis atlyginimas. Atvykėliai buvo pritrenkti: stebuklas išsipildė.
Skamba pernelyg gerai, kad būtų teisybė, tačiau meras sugebėjo įtikinti tiek vyresnio amžiaus Riace gyventojus, paprasčiausiai bijojusių imigrantų, tiek jaunosios kartos, bijojusių prarasti ir taip menką galimybę užsidirbti.
„Citta Futura“ jau dabar yra didžiausia miestelio darbdavė, mielai samdanti tiek vietinius, tiek atvykėlius.
Nepatenkinta tik mafija
Visgi yra viena interesų grupė, nepatenkinta „Ateities miesto“ iškilimu. Tai – Kalabrijos mafija, nuo šiol negalinti vykdyti streikų ir taip „išsimušti“ pinigų.
Nors banditai nunuodijo tris D. Lucano šunis ir kelis kartus šaudė į vietinės tavernos duris, tačiau bent pats meras šiuos įvykius supranta kaip komplimentus, įvertinančius gerą jo darbą.
Du kaimyniniai miesteliai jau perėmė D. Lucano sukurtą taktiką, o regiono valdžia nutarė leisti šiuo pavyzdžiu sekti ir kitiems miestams.
Kaip rašo „Spiegel“, Riace tapo ne tik imigrantų ar politikų piligrimystės vieta, čia apsilankė ir garsus vokiečių režisierius Wimas Wendersas.
Nors jis planavo sukurti filmą apie Riace miestelio imigrantus, viskas baigėsi 27 minučių trukmės, pusiau dokumentiniu, pusiau holivudiniu trimačiu filmu „Il Volo“ (liet. kova) apie patį miestelį ir jo gyventojus.
Po apsilankymo Riace režisierius, minėdamas Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmetį, teigė, kad „tikra utopija yra ne Sienos griuvimas, bet tai, kas yra pasiekta Kalabrijoje, Riace“.
Šią citatą Riace meras atspaudė ant daugybės atvirukų, kuriuos išsiuntinėjo po visą pasaulį Naujųjų metų proga.
