Pavyzdžiui, amerikiečių bioinžinieriai prieš kelis mėnesius sukūrė technologiją, kuri leidžia dideliais kiekiais gaminti maistinį krakmolą iš celiuliozės. NASA neseniai skyrė 25 tūkst. dolerių 3D spausdintuvo, kuris spaudins maisto produktus, kūrėjams. O viena specializuota maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (OOH FAO) ėmėsi propaguoti entomografiją – vabzdžių panaudojimą maisto produktams gaminti, rašo Slon.ru.
Skanūs skėriai
OOH FAO ypatingą dėmesį skiria maistinėms skėrių ir įvairių vabzdžių lervų savybėms. Palyginimui pateikiami, tokie duomenys: 100-e gramų jautienos yra 6 mg geležies, o 10 gramų skėrių – nuo 8 iki 20 mg šio svarbaus mikroelemento, priklausomai nuo jų pačių rūšies ir maisto, kurį skėriai ėdė. Be to, karvė neefektyvus galvijas, teigia idėjos autoriai. 1 kg jautienos išauginti sunaudojami 8 kg pašarų, o 1 kg skėrių ir jų lervų reikia tik 2 kg augalinio maisto.
Savo sumanymą OOH FAO grindžia ir tuo, kad mūsų planetoje yra mažiausiai du milijardai žmonių, kurių racione vabzdžiai jau seniai įsitvirtino. Vieno Olandijos universiteto duomenimis, yra daugiau kaip 1900 vabzdžių rūšių, kuriuos žmonės jau vartoja maistui. Daugiausia – net 31 proc. visų vartojamų maistui vabzdžių – sudaro vabalai, bitės. Širšės ir skruzdėlės – 14 proc., 13 proc. – žiogai, skėriai ir svirpliai.
Tačiau neskubėkite raukytis. Mes dažnai nė nežinome, ką iš tikrųjų su malonumu valgome. Pavyzdžiui, krabus. Visi jie priklauso dešimtkojų vėžių būriui – kaip ir langustai, omarai ir upiniai vėžiai.šie nariuotakojai – artimi vabzdžių ir voragyvių giminaičiai.
Suprantama, niekas neketina siūlyti valgyti mėšlavabalius – gamtoje egzistuoja daugybė „švarių‘ vabzdžių rūšių, kurie ėda medieną arba žmonių maisto produktus, pavyzdžiui, muselės, kurios gyvena sicilietiškame sūryje „Casu marzu“. O jau skėrius valgyti krikščionims esą pats dievas liepė – tai buvo Jono Krikštytojo maistas.
Atspausdinkite man porą gabalėlių mėsos
Projektas, kurį pastaruoju metu vykdo NASA užsakymu – ankstesnio amerikiečių išradėjų idėjos tęsinys. Jos esmė – spausdinti mėsą 3D biospausdintuvu: atspausdinti gyvulio raumenį su visomis skaidulomis trimačiu spausdintuvu. Šis produktas būtų genetine konkrečios karvės kopija, bet pati karvutė ir toliau ganysis pievelėje. Šis sumanymas pasirodė toks įdomus investuotojui Peteriui Tilley, kad jis išradėjams skyrė 350 tūkst. dolerių.
Tiesa, patys išradėjai ragina nepuoselėti itin didelių vilčių – esą atspausdinti gyvulio mėsos gabalėlį gerokai sudėtingiau, negu, tarkime, juvelyrinį dirbinį ar šokolado plytelę. Be to, prieš spausdinant reikia atlikti labai sudėtingą darbą – išgauti kamienines ląsteles. Jos keliaus į spausdintuvo „rašalo“ įrenginį, o atspausdinus „mėsą“ specialioje želatinos formoje prasidės masės virtimo mėsa procesas.
Tuo metu vieno Olandijos universiteto mokslininkai išsiverčia be biospausdintuvo. Jie augina maždaug 2 cm ilgio, 1 cm pločio ir 1 cm storio dirbtinių raumenų plaušelius specialiose formose. Mokslininkai net juokauja, kad jau greitai bus galima pagaminti pirmąjį pasaulyje mėsainį su dirbtinai išauginta mėsa, tačiau tokio mėsainio kaina siektų 200 tūkst. svarų.
Vis dėlto jie įsitikinę, kad vystantis technogijoms kaina kris. Kita vertus, „spausdintos mėsos“ projektas, pasak mokslininkų, dabar aktualesnis. Tačiau jis vertinamas ne kaip maisto, o kaip organų donorų šaltinis atliekant transplantacijos operacijas.
Maždaug 2 mlrd. mūsų planetos gyventojų maitinasi nereguliariai, o jų maistas prastas. Jie valgytų ir skėrius, o ką jau kalbėti apie duoną ar net krakmolą. Beje, kaip tik pastarasis labai įprastas žmogaus organizmui. Būtent jį sistemina augalų chloroplatai, o vandenyje, kuriame yra rūgščių, vyksta hidrolozė ir jis suyra iki gliukozės, kuri, kaip žinia, yra žmogaus organizmo kuras. Krakmolo yra bulvėse, kukurūzuose, ankštinėse daržovėse.
Taigi, krakmolas labai reikalingas, tik iš kur jo paimti, kad visiems užtektų? Amerikiečių mokslininkai iš Virdžinijos valstijos universiteto primena kitą medžiagą – celiuliozę. Tai polisacharidas, kaip ir krakmolas, tačiau vandenyje ši medžiaga netirpsta ir yra labai atspari mechaniniams dirgikliais. Augalų ląstelių apvalkalas formuojasi būtent iš celiuliozės.
Žmogaus organizmas celiuliozės suvirškinti negali. Bet ir karvės mirtų iš bado, jeigu paprasčiausiai rupšnotų žolę ir nebūtų bakterijų-simbiotų, kurios žolę suvirškina savo dviejų kamerų skrandžiuose.
Primindamas apie celiuliozę Percivalis Zhangas siūlo panaudoti ją kaip žaliavą krakmolo gamybai. Mokslininkai siekia tai padaryti pasitelkę genetiškai modifikuotą žarnyno mikroflorą ir tam tikrus fermentus – jie nori išskaidyti celiuliozės molekulę į paprastesnius fragmentus, o vėliau iš jų „surinkti” krakmolo molekulę.
Kol kas, kaip teigia pats P. Zhangas, tokia krakmolo gamyba kol kas labai brangi – tam, kad iš 200 kg celiuliozės būtų pagaminta 20 kg krakmolo, teko išleisti 1 mln. dolerių. Kilogramas tokio krakmolo kainuoja net 50 tūkst. dolerių, o 20 kg pakanka patenkinti vieno žmogaus angliavandenilių poreikius 80 dienų. Tačiau idėjos autoriai įsitikinę, kad jau po kelerių metų jie galės sumažinti krakmolo savikainą iki 50 centų žmogui per dieną.
P. Zhangas teigia manantis, kad pasaulinės celiuliozės atsargos siekia apie 100 mlrd. tonų, o iš jų galima pagaminti 4,5 mlrd. tonų krakmolo. Tai beveik du kartus viršija metines grūdinių kultūrų gamybos apimtis. Atsižvelgdama į savo resursus Rusija skaičiuoja, kad gamindama 5,5 mln. tonų celiuliozės per metus ir pasinaudojusi P. Zhango metodika papildomai per metus galėtų pagaminti 250 tūkst. tonų maistinio krakmolo (šiuo metu Rusijoje per metus pagaminama apie 170 tūkst. tonų), ir vienam Rusijos piliečiui per metus tektų 1,8 kg krakmolo. Tačiau norint P. Zhango pasiūlytu būdu pagaminti reikiamą šios medžiagos kiekį, tektų nupjauti visus šalies medžius.
Mokslininkų teigimu, celiuliozės, skirtos popieriaus pramonei, gamybą galima suderinti su krakmolo gamyba. Turimas galvoje medžio sluoksnis, esantis po žieve. Šiuo požieviu, kuris prisotintas drėgmės, keliauja visos medžio maistinės medžiagos.
Senais laikais šiaurės kraštų gyventojai įsitikino, kad stokojant kitų maisto produktų kurį laiką galima išgyventi vartojant medžio požievį. Žinoma, šiuolaikinis žmogus požievio nevalgys. Šis sluoksnis būtų nulupamas nuo jaunų, maždaug 50-ies metų medžių, valomas ir džiovinamas. Vėliau iš jo būtų gaminami miltai. Esą tokių miltų žemės gyventojai seniais laikais taupumo sumetimais pridėdavo į įprastus ruginius miltus ir kepdavo duoną. Daugiausiai energijos tokia duona žmogui suteikdavo, kai būdavo valgoma su žuvimi ar lašiniais.
Gal dabar ir nėra poreikio plėšti nuo medžių požievį, tačiau suomiai nustatė, kad turtingas flavonoidais požievis mažina cholesterino kiekį kraujuje ir apsaugo žmogų nuo širdies ir kraujotakos ligų bei vėžio. Požievyje taip pat gausu maistinių skaidulų, geležies, cinko ir kitų mikroelementų. Jau dabar požievis naudojamas kepant dietinę duoną, o suomiai noriai dalijasi receptais, kaip sveikatai naudingos duonos išsikepti patiems.
