Kiekvienai epochai būdingas savitas vaikų idealų formavimo braižas. Lietuvoje sovietai buvo išstūmę religiją bei tautiškumą, o dabar konkuruoja konservatyvumas ir „postmoderniųjų pilietininkų“ vertybės.
Vaikų auklėjimo ir idealų formavimas, kaip ilgalaikius padarinius sukelianti sritis, visuomet buvo svarbi. „Balsas.lt savaitė“ nutarė apžvelgti, kaip asmenybės buvo formuojamos sovietiniais laikais ir kokiu keliu žengia šių dienų ateities lyderius ugdyti siekianti švietimo sistema.
Tampa intelektualesni
Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijoje 33 metus dirbanti fizikos mokytoja Alma Vijolita Niauronienė „Balsas.lt savaitei“ pasakojo, kad šiomis dienomis vaikų idealai formuojami per mokymosi programas ir užklasinę veiklą.
„Suvokimą apie gyvenimą, pagrindines vertybes vaikams dažniausiai įskiepija tėvai, visa tai atsinešama iš namų aplinkos. Dabar tokie laikai, kai vaikai labiau orientuoti į gyvenimo tikslą. Iš anksto rūpinasi, kuo taps baigę mokyklą. Jie renkasi mokymosi dalykus itin atsakingai. Labai stengiasi pasiruošti. Iš esmės jaunimas renkasi tą veiklą, kuri būtų naudinga ateityje“, – pabrėžė A. V. Niauronienė.
Anot jos, mokyklos šiais laikais siūlo itin daug ir įvairių užklasinių užsiėmimų.
„Kasmet pasirinkimo galimybių daugėja. Vien mūsų mokykloje – apie 40 užklasinės veiklos variantų, o tarybiniais laikais užsiėmimų po pamokų tikrai nebuvo tiek daug. Kita vertus, kas norėdavo, vis tiek susirasdavo, kuo užsiimti“, – pasakojo pedagogė.
„Balsas.lt savaitės“ pašnekovė pridūrė, kad iki Nepriklausomybės atkūrimo vaikai daugiau laiko praleisdavo įvairiuose fizinio pasiruošimo būreliuose, buvo organizuojami turistiniai žygiai. Savo ruožtu šių dienų moksleiviai daugiausia domisi intelektualesniais užsiėmimais.
Laisvas pasirinkimas
Ilgametę patirtį turinti pedagogė pridūrė, kad formuojant vaiko pasaulėžiūrą ir mąstymą itin didelį poveikį turi tikybos arba etikos pamokos. „Tėvai su vaikais apsisprendžia ir laisvai pasirenka, ką lankyti būtų geriausia. Tarybiniais laikais iš viso nebūdavo tokių dalykų. O dabar, prašau, tik pasirink“, – pasakojo A. V. Niauronienė.
Nepaisant visko, esminiai vaiko pasaulėžiūros pradmenys, mokytojos teigimu, būna įdiegti šeimoje: „Vaikas dėl savo ateities sprendžia kartu su tėvais. Viskas priklauso nuo šeimos ir jos puoselėjamų vertybių. Kam ko reikia, tas tą randa. Vilionių šiuolaikiniame pasaulyje tikrai daug, bet kieno įsitikinimai tvirti – to nepastumsi.
Lyderių visais laikais reikėjo, reikia ir reikės. Tikrai nenoriu kažko užgauti ar įžeisti, bet manau, kad šiomis dienomis auga laisvesni, labiau apsiskaitę vaikai. Jie naudojasi internetu, turi žymiai daugiau galimybių rasti reikalingos informacijos.
Niekas per prievartą nebando vaikų formuoti kaip lyderių. Visada pasitaiko tokių, kurie turi išskirtinį talentą, tik reikia jį nukreipti tinkama linkme. Vaikai šių dienų mokyklose formuojami kaip savarankiškos, ieškančios, mąstančios asmenybės.“
Anot jos, sovietų metais mokslas ir bendra švietimo sistema buvo įsprausta į rėmus, kurie apribodavo galimybes, tačiau ne pačią asmenybės formavimosi liniją.
„Svarbiausia, kad tėvams nepastebėjus talento, tą padaryti sugebėtų mokytojai. Tenka sutikti, kad kartais lyderių tam tikrose srityse prireikia ieškoti su mikroskopu. Tikrai visokių vaikų būna ir visokių reikia. Svarbiausia, kad palaikymo jie sulauktų tiek mokykloje, tiek iš tėvų. Be gimdytojų palaikymo sunku kažką pasiekti“, – pabrėžė A. V. Niauronienė.
Sąlygos – geresnės
„Balsas.lt savaitės“ pašnekovė taip pat teigė, kad šiais laikais sukurta materialinė bazė ir atsivėrusios galimybės, palyginti su tarybiniais laikais, gerokai šoktelėjusios į priekį.
„Sąlygos mokytis – tikrai geros. Svarbiausia, ko kartais pritrūksta, – motyvacija. Ši turi būti ugdoma nuo pat pirmosios klasės. Daug vertybių atžala atsineša iš šeimos. Mokykla viena nepajėgs perauklėti vaiko, nes po pamokų šis grįžta namo ir vėl atsiduria, pavyzdžiui, ne itin tinkamoje aplinkoje“, – įsitikinusi pedagogė.
A. V. Niauronienė pridūrė, kad jos pačios geriausi prisiminimai likę būtent iš mokyklos laikų. „Nieko negali būti geriau, kai esi tiesiog paprastas mokinys. Man mokytis sekėsi gerai. Aktyviai dalyvaudavau visuomeninėje ir užklasinėje veikloje, olimpiadose.
Iš tiesų, visose klasėse, kurias teko lankyti, mokiniai būdavo tarsi vienas tvirtas kumštis. Greičiausia todėl šią praktiką perkėliau ir į savo vadovaujamas klases. Stengiuosi, kad mano mokiniai būtų susibūrę į vieną „kumštį“, nes šiais laikais mažais, tačiau pastebimais žingsneliais labiau orientuojamasi į individualumą“, – sakė „Balsas.lt savaitės“ pašnekovė.
Pabaigoje A. V. Niauronienė pabėrė šiek tiek nostalgijos.
„Ar šiais laikais vaikai dar susitinka kieme ir pasidalija naujienomis? Dabar jiems daug paprasčiau parašyti trumpąją SMS žinutę arba elektroninį laišką. Kiemuose vaikų praktiškai nebeliko“, – mano ji.
Tarpukario Lietuva
1918 metais, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir įdiegus visuotinį privalomą pradinį švietimą, susirūpinta ir būsimųjų kartų vertybiniais orientyrais. Jau tais pačiais metais atsirado Lietuvos skautų būreliai.
Tarptautinis skautų judėjimas susiformavo anksčiau, vadovaujantis pradininko, britų pulkininko Roberto Badeno-Powello (1857–1941) išdėstytomis idėjomis, pagal kurias vaikai buvo sėkmingai panaudoti kaip žvalgai (angl. scout – žvalgas.) per „Būrų karus“ Pietų Afrikoje. Šūkiai „Dievui, tėvynei, artimui“ ir „Budėk“ tiko anuomet atsikuriančios Lietuvos visuomenei.
Lietuvoje veikė ir kitos gausios jaunimo organizacijos, pavyzdžiui – ateitininkai, kurių šaknys šalyje dar senesnės ir siekia 1905 metus. Tai krikščioniškos pakraipos judėjimas, kuris dar iki sovietų okupacijos kaip nelojalus buvo uždraustas tautininkų režimo.
1926 metų perversmui nutraukus demokratinį eksperimentą šalyje ir įsigalėjus autoritariniam tautininkų lyderio, pasiskelbusio ir „tautos vadu“, Antano Smetonos režimui, pernelyg nepriklausomi judėjimai buvo laikomi grėsme. „Tautos vado“ patetiškas šlovinimas ilgainiui tapo privaloma jaunosios kartos ugdymo dalimi.
1940 ir 1944 metais sovietams okupavus Lietuvą, senosios organizacijos buvo išstumtos iš viešųjų erdvių kaip ir jų vertybės – tėvynė, tautiškumas ar katalikybė.
Ideologija ir propaganda
Sovietų okupacijos laikais Lietuvoje mokyklinė ideologizuotų propagandinių organizacijų piramidė buvo paprasta: spaliukai, pioneriai, vėliau komjaunimas. Spaliukais (Lenino anūkais) tapdavo pradinukai, į pionierius jie „išaugdavo“ sulaukę 10 metų. Nuo 14 metų būdavo stojama į komjaunimą – komunistų partijos kadrų kalvę“. Žodžiu, viskas – pagal SSRS jau egzistavusios sistemos pavyzdį.
Spaliukų simbolis – ant kairiojo uniformos švarko atlapo segama penkiakampė raudona žvaigždutė, kurios viduryje – jauno Vladimiro Iljičiaus Lenino (pirmojo bolševikų lyderio) veidas. Pionieriai segėjo atskirą ženkliuką su Lenino atvaizdu ir trimis liepsnelėmis, taip pat ryšėjo raudoną kaklaraištį. Komjaunuoliai irgi turėjo savo ženkliuką su Leninu.
Į spaliukus iki pat sovietų okupacijos pabaigos buvo stengiamasi įrašyti visus moksleivius ir pasakoti, kaip tai garbinga, sekant ideologines pasakaites apie bolševikų lyderį – visiškai tobulą žmogų, kuris mokėsi vien penketais ir svajojo apie pasaulinę revoliuciją.
Pionieriais pokario metais irgi siekta padaryti kuo daugiau vaikų. Ironiška, kad 1954-aisiais Butyrkų kalėjime sušaudytam Lietuvos partizaninio judėjimo vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui parodytoje sūnaus nuotraukoje (gyvo nebuvo matęs daug metų) pastarajam ant krūtinės jau puikavosi pionieriaus ženkliukas. Vėliau politika švelnėjo, nors kvailystės tęsėsi. Kai 1974 metais pasimirė Lietuvos komunistų partijos lyderis, motinos dėl savo politinių (o gal ir net tik - čia tik nuomonė) nusikaltimų išsižadėtas Antanas Sniečkus, pionieriai, kaip viešai liudijama, turėjo budėti prie jo karsto, net jei alpdavo. Kol neva ištroškusi galimybės atsisveikinti su masines represijas (negailint net savo giminaičių) laiminusio asmens palaikais galės atsisveikinti pakankamas kiekis "dėkingos darbo liaudies".
Jau devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo deklaruojama, kad į pionierius priima tik nusipelniusius – kartais net „keliomis bangomis“. Priėmimas vykdavo balandžio 22 dieną – per Lenino gimtadienį.
Apie spaliukus, pionierius, komjaunuolius ir sovietinį patriotizmą buvo prikurta daugybė vaidybinių ir animacinių filmų, dainų, eilėraštukų. Paraleliai būdavo madinga, per „klasės valandėlę“ (kurios dalis – politinė valandėlė) „išskalbti“ neva „nesusipratusį“ vaiką, kuris buvo pastebėtas bažnyčioje arba prasitarė, kad jo tėvai – tikintys.
Kai kurių mokyklų direktoriai dar prieš pat prasidedant Sąjūdžiui reikalavo, kad pedagogai prieš religines šventes aplankytų mokinių šeimas ir patikrintų, ar namuose nėra prikabinėta religinės simbolikos. Žinoma, viskas priklausė nuo konkrečių švietimo įstaigų vadovų ir pedagogų uolumo bei sveikos nuovokos.
Su propagandiniu „zombinimu“ ir pasakojimais apie baisią buržuazinę praeitį bei greitai ateisiantį komunizmą buvo organizuojami pakankamai patrauklūs vaikams laisvalaikio praleidimo būdai: vasaros stovyklos, žygiai, sporto varžybos ir „žvalgų žaidimai“ miške. Savo forma jie ne tiek jau daug skyrėsi nuo skautų organizacijos renginių. Gal todėl dalis dar gajos sovietinės epochos nostalgijos susijusi su „laiminga vaikyste“.
Po griūties – kaip po griūties
Sovietų laikotarpio pabaigoje, ypač įsibėgėjant nepriklausomybės atkūrimo kovoms, tapo populiaru vengti stoti į minėtas organizacijas, lenininių pionieriškų talkų, valdiškų sovietinių švenčių proga rengiamų demonstracijų, sudeginti pionieriaus kaklaraištį. Būdingas to laiko anekdotas – įkalinto viščiuko atsakymas į klausimą, už ką šis sėdi: „Pionieriui į batą prikakojau.“
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje, besiformuojant daugiapartinei sistemai, partijos suskato kurti atskiras jaunimo organizacijas. Kūrėsi Lietuvos liberalusis jaunimas, Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga, Jaunieji Lietuvos krikščionys demokratai ir t. t. Netgi neseniai politinėje padangėje mirktelėjusi ir išgaravusi Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija turėjo ambicijų sukurti savo jaunimo padalinį.
Šie dariniai apėmė jaunimėlį, mažiausiai nuo 14 metų, kartais žemiausia riba buvo 16. Skirtingai nei sovietinis komjaunimas, politizuotos organizacijos nebegalėjo veikti švietimo įstaigose.
Lietuvos socialdemokratai buvo įsteigę ir vaikų organizaciją, kuri vadinosi „Sakaliukais“. Tuo metu partijai pirmininkavo Kovo 11-osios akto signataras Aloyzas Sakalas, tad pavadinimas sulaukdavo ironiškų replikų.
Mėginimai atkurti skautų organizaciją Lietuvoje baigėsi ginčais, rietenomis ir susiskaldymu į kelias konkuruojančias grupuotes, pagal savo prieškarinę gausą ir reikšmę nė kiek neprilygstančias sovietų sunaikintam judėjimui. Sovietinių pionierių stovyklų tinklas ilgainiui perėjo į privačias rankas, dalis dar veikia kaip poilsiavietės, tačiau daug kur vaikų poilsiui nebeliko vietos arba už jį tenka pakloti nemenkas sumas.
Nors ši griūtis iš esmės būdinga situacijai, kuomet žlunga ilgai gyvavusi diktatūra, teigiantieji, kad „prie ruso buvo geriau“ iki šiol baksnoja į tai pirštu, panašiai kaip į „Landsbergio sugriautus kolūkius“.
KOMENTARAS
Renata Garckija
Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Psichologijos instituto lektorė
Palyginti su laikotarpius iki ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, derėtų atkreipti dėmesį į skirtingą tėvų požiūrį į vaikų auklėjimo procesą. Sovietų laikais daug kas buvo nulemta politinės santvarkos. Tada egzistavo pagrindinė pareiga – kurti komunizmą, socializmą, o kiti dalykai, tarp jų ir vaikų auklėjimas, buvo antraeiliai. Raidą lėmė sąveika tarp įgimtų ir aplinkos veiksnių. Nuo to priklauso, kiek vaikas jautrus jį supančiai aplinkai. Pasikeitus politinei santvarkai atsirado laisvė, daugiau galimybių, o sovietiniais laikais būdavo mažiau pagundų, nes santvarkoje vyravo griežtos, tvirtos, nepajudinamos ribos.
Visa politinė santvarka žengė viena kryptimi. Vietos kūrybai neliko, nes iš karto buvo įžvelgiama propaganda, pavojus. Tokia disciplina pasižymėjo destruktyviais dalykais.
Šiais laikais ribos lankstesnės, laisvesnės, atsirado nevaržomo, laisvo pasirinkimo jausmas. Reikia pasidžiaugti, kad atsirado erdvės saviraiškai, bet kartu tapo laisvesni ir tie žmonės, kurie ne visada elgiasi teisingai.
Sovietų laikais buvo mažiau galimybių saviraiškai, iniciatyvai, nes iš anksto būdavo nuspręsta, kas galima, o kas ne, kas gerai, o kas – blogai. Komunistinėje šalyje negalėdavo būti blogų dalykų. Net žiniasklaida buvo suvaržyta.
Nėra vieno veiksnio, kuris formuotų vaiko idealus. Tai kompleksinė sistema, kuri prasideda nuo namų aplinkos, santykių su tėvais ir auklėjimo, vėliau vaikų darželio, mokyklos, užklasinės veiklos. Jeigu artimiausia aplinka (tėvai) nesugeba įskiepyti tinkamų vertybių, nustatyti aiškias ribas, atsiranda pavojus, kad atžalos gali pasimesti pasiūlymų ir pagundų įvairovėje, priimti ne tas normas, kurias iš tiesų derėtų.
Populistinė aplinka daro įtaką vaikų mąstymui, idealams. Kartais pakanka patrauklaus animacinio herojaus, kuriuo vaikas pradeda sekti, jį mėgdžioti. Todėl tėvams svarbu sukurti tokią aplinką, kurioje vaikams būtų perduotos tinkamos šeimos vertybės.
