Kalėdaičius Bernardinų bažnyčioje budinti Aldona dalija jau penkiolika metų. Moteris pastebi, kad dabar žmonės jų įsigyja gerokai daugiau nei ankstesniais metais. Mat vis daugiau kalėdaičių žmonės siunčia į užsienį.
„Ir po dešimt, ir po penkiolika, ir po penkis, kaip kokios šeimos. Mano anūkė irgi yra šiaurinėje Airijoje, tai savo draugams visiems apdalina“, – sako bažnyčios budėtoja Aldona Levickienė.
„Tai artimieji, giminaičiai siunčia kalėdaičius ir užsienin, savo giminėms, draugams. Ir tokiu simboliniu būdu, manau, išlaikoma ta tokia bendrystė“, – tikina dvasininkas Ramūnas Mizgiris.
Tad prieš šventes vien Bernardinų bažnyčia išdalija apie tris – keturis tūkstančius kalėdaičių. O prieš pat Kūčias čia, pasak Aldonos, kaip ir kiekvienais metais nusidrieks eilė.
„Kitą kartą atbėga koks vyrukas jau Kūčių vakarą. Sako: manęs neleido net prie stalo sėstis, nes pamiršau plotkelių“, – tikina bažnyčios budėtoja. Ir skirtingai nei senovėje, dabar žmonės ant Kūčių stalo jų deda daugiau nei po vieną. Bernardinų parapijos klebonas brolis Evaldas sako, kad kiek bereikėtų – kalėdaičių tikrai nepritrūks.
„Jeigu aš matau, kad žmogus krapšto tuos geltonus centelius… na… imk, močiute, imk. Nes gi už vieną plotkelę kitas ir dešimt eurų įdeda. O kitas neturi“, – sako bažnyčios budėtoja.
Ir net jeigu lieka kalėdaičių, juos galima tiesiog palikti kitoms šventėms, jie gali sulaukti net ir kitų Kalėdų. „Miltai ir vanduo. Tai toks kaip duonos simbolis, kai Dievo išrinkta tauta ėjo iš Egipto nelaisvės, jie turėjo kepti neraugintą duoną, kuri negalėjo turėti raugo, tam, kad nesugestų. Tai kažkiek gal ir tai primena“, – sako bernardinų parapijos klebonas Evaldas Darulis.
Tradiciją laužti kalėdaitį su namiškiais turi vos kelios šalys – Lietuva, Lenkija bei slovakai.
