„Jis keliaus į pragarą. Ten jis ir norėjo patekti“, – sakė ugniagesys Michaelas Wardas, kuris buvo ne tarnyboje per išpuolį 2013 metų balandžio 15 dieną, bet padėjo suteikti pagalbą nukentėjusiems.
„Prisimenu, kaip sprogo tos bombos; prisimenu, kaip niekšiškai ir šlykščiai pasielgė šis žmogus“, – M.Wardas sakė žurnalistams vos tik nuosprendis buvo paskelbtas po 14 valandų trukusio prisiekusiųjų pasitarimo.
„Tai teisingumo klausimas, – sakė jis. – Niekas čia nedžiūgauja. Jeigu paklausit dešimties žmonių, išgirsit dešimt skirtingų nuomonių.“
„Šiaip ar taip, teisingumas šiandien nugalėjo. ... Jis norėjo patekti į pragarą ir pateks ten anksti“, – pažymėjo M.Wardas.
Liz Norden, kurios du suaugę sūnų per sprogimą netoli maratono finišo linijos prarado po vieną koją, sakė, kad turėdama galimybę stebėti Dž.Carnajevo egzekuciją, sektų „kiekvieną jos procedūrą“.
„Jaučiu pasiekusi teisingumą dėl savo vaikų, – ji sakė žurnalistams. – Atrodo, tarsi nuo mano pečių būtų nuimtas svoris.“
Klasikinių šokių šokėja Adrianne Haslet-Davis, kuriai irgi buvo amputuota koja, „Twitter“ žinutėje rašė: „Mano širdis su visa išlikusiųjų bendruomene. Esu sujaudinta nuosprendžio!“
Tačiau kai kurie dėl tokios bausmės reiškė nuostabą ir liūdesį.
Mirties bausmė galėjo būti skirta tik pagal federalinius įstatymus, nes Masačusetso valstijoje ji buvo panaikinta 1947 metais. Apklausos rodė, kad valstijos gyventojai labiau likę pritarti, kad Dž.Carnajevui būtų skirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Kai kurie per ataką likę gyvi žmonės, tarp jų žuvusio aštuonmečio Martino Richardo (Martino Ričardo) tėvai, viešai sakė nepritariantys mirties bausmei. Jie nerimavo, kad daugelį metų ar net dešimtmečių galintis užsitęsti apeliacinis procesas tik padidins jų kančias.
Nuosprendis ramybės nesuteikė
Kaip pranešama, M.Richardo tėvai penktadienį paliko teismo rūmus, nieko nekomentuodami. Prie federalinio teismo rūmų nedidelė grupė JAV karo veteranų ir mirties bausmės priešininkų reiškė pyktį ir nusivylimą.
Melida Arredondo (Melida Aredondo), kurios akis slėpė tamsūs akiniai, pripažino teismo sprendimą vertinanti prieštaringai – visų pirma dėl beveik neabejotina ilgai užsitęsiančio apeliacinio proceso.
Laurie Scher (Lori Šer) sakė, kad ilgas ir varginantis teismo procesas „buvo gydantis“ ir padėjo jau užmegzti tvirtą draugystę su kitais ataką išgyvenusiais žmonėmis, bet Dž.Carnajevo egzekucijos perspektyva neatnešė jokio palengvėjimo.
„Mano jausmai dėl to yra grynai asmeniški, ir norėčiau juos pasilikti sau“, – L.Scher sakė žurnalistams.
„Esu tikra, kad kažkuriuo gyvenimo metu jis buvo labai mielas, rūpestingas jaunuolis, – aiškino ji. – Jis virto monstru. Kodėl tai nutiko? Niekada to nesužinosime. Mano jausmai dėl jo nieko nereiškia, bet... Ką galiu pasakyti?“
Heather Abbott (Hiter Ebot), kuriai per sprogimą sužalota kairė koja buvo amputuota žemiau kelio ir kuri įkūrė specialų fondą, kad padėtų nukentėjusiems žmonės gauti galūnių protezus, sakė, kad paskelbus nuosprendį jaučianti tik liūdesį.
„Nuosprendis, kad ir koks jis būtų, neatneš man ramybės, – parašė ji savo fondo „Facebook“ paskyroje. – Jis neša liūdesį ir yra priežastis dar kartą susimąstyti, kokios beprasmės buvo visos mirtys ir sužalojimai, nulemti šios padėties.“
Karen Brassard (Karen Brasard), kuri lemtingą dieną kartu su savo vyru ir dukra stovėjo prie trasos, palaikydama maratoną bėgusią draugę, džiaugėsi nuosprendžiu, bet sakė, kad meldžiasi už prisiekusiuosius ir suvokia, koks „neįtikėtinai sunkus“ buvo jų darbas.
K.Brassard ir abu jos šeimos nariai buvo sužeisti per tuos sprogimus.
Ji sakė, kad išgirdusi teismo sprendimą ji pasijuto vėl galinti kvėpuoti.
„Laiminga – ne tas žodis, kuriuo tai nusakyčiau. Nieko džiugaus atimti kažkieno gyvybę“, – sakė nukentėjusioji.
