Sukanka metai, kai mįslingai dingo serbentauti susirengęs aštuonmetis Modestas, rašo „Lietuvos žinios“.
Jau metai, kai jaukų, prie vaizdingo Lipšio ežero įsikūrusį Aušros kaimą laiko sukaustęs nerimas ir nežinia. Šio nediduko Anykščių rajono kaimo žmonės niekaip negali pamiršti pernai liepos viduryje į netoliese esančią sodybą pasiskinti serbentų išėjusio ir tarsi skradžiai žemę pradingusio savo aštuonmečio kaimyno Modesto Semėno. Kur beeitų, žmonės vis dar dairosi, bene išvys šį mielą berniuką, o gal aptiks kokią jį primenančią detalę. Beje, panašiomis mintimis gyvena ir aplinkinių kaimų žmonės. Visi jie vos dingus Modestui, keletą mėnesių įnirtingai naršė apylinkes. Noras surasti vaiką ir išsklaidyti nerimą, nežinią bei juos lydinčią neviltį, nepraeina iki šiol.
Nei gyvo, nei mirusio
Neviltis, kai niekam nepavyksta surasti nei gyvo, nei mirusio sūnaus, labiausiai gniuždo Modesto mamą Laimutę Semėnienę. „Visos mano mintys sukasi vien apie Modestuką, galėčiau apie jį šnekėti ir šnekėti, tačiau - nepatikėsite - šis noras maišosi su žmonių baime. Anksčiau mielai eidavusi į įvairiausias sueigas, giedodavusi bažnyčios chore, dabar aš nebeiškišu nosies iš namų. Žinau, kad žmonėms tai atrodo įtartina, tačiau aš nebepakeliu jų žvilgsnių, jų šnabždesių apie tai, kad čia toji pradingusio vaiko mama. Girdėjau, kad yra tokių, kurie vadina mane antrąja Jonaitiene, ir man tai nebepakeliama“, - braukė ašaras Laimutė Semėnienė.
Ieškota ir iš padangių, ir po vandeniu
L.Semėnienė niekada neužmirš, kaip pernai, liepos 16-ąją, Modestas kartu su vyresniąja sesute Reda bei kaimynų berniuku dviračiais išvažiavo pasižiūrėti, ar jau prinoko negyvenamoje sodyboje augę juodieji serbentai, mat kitur gyvenantis šios sodybos šeimininkas mielai leido juos skinti. Neilgai trukus dukra į namus grįžo, o Modestas - ne. Mergaitė mamai paaiškino, kad brolis nuo jų atsiliko.
„Negaliu sau atleisti, kodėl iškart nepuoliau ieškoti sūnelio. Maniau, kad netrukus sugrįš. Tačiau nesulaukusi jo iki ketvirtos valandos popiet, ant kojų sukėliau visą kaimą, neilgai trukus iškvietėme ir policiją su šunimis. Visur buvo naršoma, mano vaiko ieškojo per naktį. Bet nesurado...“ - liūdėjo mama.
Iškart po dingimo pradėtos Modesto paieškos tęsėsi visą vasarą ir rudenį. Žiemą, gavusi informacijos apie miškuose tariamai kastas duobes, policija skubėjo aiškintis, ar ten nebus pakasti vaikučio palaikai. Mama prisimena, kad jos sūnaus buvo ieškota ir iš padangių, ir po vandeniu, ir visais kitais įmanomais būdais. Į paieškas įsitraukė kone visa Debeikių seniūnija, nes būtent jos teritorijoje įsikūręs Aušros kaimas. Į žvalgybą leidosi ir Modestą mokę mokytojai, ir bendramoksliai, ir daugybė kitų žmonių, kuriuos sukrėtė ši nelaimė. Ežerus naršė narai, į padanges kilo bei miškus žvalgė į Anykščių kraštą suvažiavę visos Lietuvos parasparnininkai, į paieškas leidosi kelių rajonų policija, buvo iškviesta ir kariuomenė. Deja, visos pastangos buvo be rezultatų.
Susikūrė iliuziją
„Labai noriu tikėti, kad Modestas yra gyvas. Išsigalvojau istoriją, kad jis pagrobtas, nuvežtas kažkur į Rusiją, o ten jį su netikrais pinigais siuntinėja kur nors į parduotuves. Iškeitęs netikrus pinigus, mano sūnelis pagrobėjams parneša tikrus. Gal tai visiška nesąmonė, bet kai taip galvoju, man būna lengviau pakelti nežinią. Nenorėčiau galvoti, kad Modestas yra kur nors kankinamas, išnaudojamas ar kitaip skriaudžiamas“, - sakė L.Semėnienė.
Moteris teigia, kad dingus sūnui jai viskas pradėjo atrodyti įtartina. „Atvažiuoja į mūsų kaimą koks nors automobilis, aš jau ir imu su nepasitikėjimu žvelgti į atvykėlius. Ar tik nebus jie kuo nors prisidėję prie Modesto dingimo? Pavyzdžiui, man vis dar atrodo, kad su sūnaus dingimu galėjo būti susijusios dvi merginos, kurios, likus trims dienoms iki jo prapulties, prabangiu automobiliu buvo atvykusios į mūsų kaimą, kažko dairėsi, lūkuriavo, o paskui lyg niekur nieko išvažiavo“, - nerimavo mama.
Nelaimė šeimos nesuartino
„Bijodama savo nerimu dalintis su pažįstamaisiais, aš savo neramias mintis išsakau Anykščių psichologei. Neįsivaizduojate, kokia palaima su ja bendrauti. Tačiau gaila, kad ramybė sugrįžta neilgam. Grįžusi į namus vėl kenčiu, apie mus ištikusią nelaimę bandau kalbėtis su vyru, tačiau mano kalbos ir jį išsekino. Labai gaila, bet Modesto dingimas mūsų šeimos tikrai nesuartino. Greičiau, atvirkščiai. Vienas kitą pradėjome kaltinti nebūtais dalykais, priekaištaujame, kad per mažai prižiūrėjome vaiką, per mažai skyrėme jam laiko“, - sakė Laimutė.
Nelaiminga mama sielojosi, kad brolio dingimas labai paveikė lemtingąją dieną su juo iš namų išvažiavusią sesutę Redą. Ji labai kremtasi, kad pakeliui išsiskyrė su broliuku, kaltina save dėl to. Antroji sesutė Simona nelaimę išgyvena ramiau. „Mat ir Modestukas, ir Simona yra ypatingi, negalią turintys vaikai. Toji negalia gal ir pražudė mano sūnelį. Jam ir mokslai sunkiau sekėsi, ir lėtesnis buvo, todėl kur kas sunkiau orientuodavosi. Bet, nepaisant visko, jis labai geraširdis, mielas, visų mylimas ir geras vaikas“, - kalbėjo L.Semėnienė.
„Gal ir pasijuoks iš manęs žmonės, tačiau negaliu nepasakyti, kad mane aplanko vizijos, kuriose mano Modestas - gyvas, sveikas, žvalus. Kai įsisvajoju apie jį, matau sūnelį, atbėgantį pas mane ir tiesiantį rankeles. Dieve, Dieve, kaip norėčiau, kad taip ir būtų“, - verkė moteris.
Kaltinti - lengva
„Kaltina mane žmonės dar ir už tai, kad neva prastai prižiūrėjau vaiką, apleidau namus. Tačiau kaip lengva kaltinti! Kaip man pasakyti tiems žmonėms, kad visai neturiu sveikatos, kankinama begalės ligų neretai vos iš lovos beišlipu, per kambarį vos bepaeinu, o sūnaus netektis visai mane sužlugdė? Nežinau, kokia tai liga, tačiau visas pasaulis pasidarė nebemielas, beprasmiškas ir negailestingas. Kiek pajėgiu, rūpinuosi abiem dukrelėmis, čia man labai padeda seniūnijos socialinė darbuotoja. Daug su šia moterimi kalbamės, esu išklausoma, gaunu patarimų. Ačiū jai už pagalbą, supratimą, o kitų žmonių supratimo labai pasigendu. Ne visi gimstame tokie sveiki, tokie protingi, kokie norėtume būti. Ne visiems išeina gyventi taip, kaip norisi, kaip svajojame. Bet ar aš kalta, kad esu tokia, o ne kitokia? Ar būtinai reikia mane pasmerkti? Juk visiškai negeriu, tikrai niekas nepasakys, kad būčiau pasileidusi ar kitokių didžių nuodėmių turėčiau. Apkalbos, kaltinimai man tikrai neprideda stiprybės ištverti nelaimę“, - krimtosi dingusio sūnelio nesulaukianti mama.
Rūpestinga mama
Tai, kad L.Semėnienė – išties rūpestinga mama, LŽ patvirtino ją globojanti Debeikių seniūnijos socialinė darbuotoja Jurgita Pumputienė. Tačiau, jos manymu, Laimutei būtina socialinė pagalba ir kaimynų parama. Visiems reiktų suprasti nelengvą šios moters likimą, kuriam įtakos galėjo turėti ne tik sūnelio prapultis, bet ir tai, kad jai teko lankyti pagalbinę mokyklą, kad ją kankina daugybė ligų.
Anykščių rajono policijos viršininko pavaduotoja Aušra Staškevičienė pažymėjo Laimutės atkaklumą ieškant sūnelio Modesto. Dingusiojo mama išties nedavė policijai ramybės, vis klausinėdavo, kada bus surastas jos vaikas, kaip jo ieškoma. O ieškota, pasak A.Staškevičienės, buvo itin atkakliai. Pareigūnė sakė neprisimenanti, kad tokios galingos pajėgos būtų naudotos kurio nors kito Anykščių rajone dingusio žmogaus paieškai.
Policijos viršininko pavaduotojos teigimu, šiuo metu vargiai besitikima surasti devynis šiame rajone dingusius žmones. Apmaudu, tačiau į šį sąrašą įtraukta ir Modesto Semėno pavardė.
Daiva Baronienė
