Nors į gimtąjį Grikpėdžių kaimą nuvažiuodavau kasmet, tačiau pagrindinį dėmesį skirdamas mano gimtojo namo vietoje pastatytai mokyklai, apie kitus grikpėdiečius ir jų padėtį bei gyvenimą mažai težinojau. Arčiau su buvusiais bendragyventojais susipažinti pasisekė tik šias metais, kai, kaimo bendruomenės vadovybės pakviestas į jų metinį susiėjimą birželio 23 – čią, lankiausi čia antrą kartą.
Pirmas šiemetinis apsilankymas, apie kurį jau rašiau, birželio 9-tą ribojosi tik mokyklos aplinka. Rašau - buvusiais bendragyventojais ir tuojau susigriebiu: juk jų beveik nebėra, tarp metiniame susiėjime dalyvavusių nė vieno pažįstamo neradau, išskyrus kelis per ankstesnius apsilankymus sutiktus mokykloje. Taip čia viskas pasikeitė. Iš susitikimo autobusu grįždamas į Vilnių, pasinėriau praeityje.
Grikpėdžiai buvo nedidelis kaimas. Šeši pilni ūkiai, vienas iš jų dvigubas - pilnu ūkiu kaimas vadino 32 -35 ha “dubą” – ir apie tiek pat mažesnių, po 15 ha ir mažiau. Berods buvo ir 7 grytelės, kuriose gyveno padieniai žemės ūkio darbininkai. Tuo laiku kaime buvo apie 70 žmonių, įskaičiuojant ir vaikus. Žemę dirbo arkliais. Kiekvienas ūkis sėjo javus, sėmenis, dobilus, sodino bulves, runkelius, įvairias daržoves, augino karves, avis, kiaules, vištas, žąsis, antis.
Namie verpė, mezgė, vijo virves, audė milus, drobes, kaimo siuvėjai siuvo drabužius. Namie vaikščiojo savo pačių pasidarytomis klumpėmis, o dirbdami laukuose dėvėjo nagines. Ūkiai šeimas aprūpindavo viskuo: ir maistu, ir drabužiais, ir kitais buitiniais reikmenimis. Ne daug ką reikėdavo pirkti. Senieji sakė, kad jų tėvai pirkdavo tik adatas, šventadieniniams švarkams sagas, žibalą ir ratams tepalą.
Vėliau jau pirkdavo ir batus, kurių užtekdavo visą gyvenimą, nes vasaromis į bažnyčią eidavo basi, batus nešdamiesi rankose, ir jais apsiaudavo tik pasiekę miestelio akmeninį, bruku vadinamą, grindinį. “Visą gyvenimą išnešiojęs, batus palikau sūnui, kuris per 30 metų juos ėste suėdė” - girdėjau senųjų skundus apie netaupius vaikus. Mokėjo Grikpėdžiai ir linksmintis.
Degtinės beveik negėrė, vaišindavosi namie darytu miežių alumi, prisimenu - jis buvo geras, putojantis, skanus. Išgėrę dainuodavo. Pusberniai dažnai ir apsipešdavo, su tokiais pat iš kito kaimo. Nors Grikpėdžiai buvo “karališkiai”, dvarui nepriklausė, baudžiavos niekada neėjo, už žemę carui mokėjo mokesčius, beje, labai mažus, po rublį ar porą per metus, tačiau žemdirbiai gyveno tik vidutiniškai, daugumas - neraštingi, ir pirmieji gimnazistai pasirodė tik nepriklausomybės laikotarpiu apie 1929 metus. Tačiau 1939 metais kaimas jau buvo atkutęs ir pradėjęs turtėti. Visi vaikai lankė pradžios mokyklas. Švystelėjo iš Lietuvos kariuomenės grįžę neblogai pamiklinti vyrai, atsirado jau ir gimnaziją baigusio jaunimo, studentų. Keli ūkininkai skaitė “Ūkininko patarėją”, “Mūsų rytojų”. Jauni vyrai ganyklose spardė futbolą ir jau žinojo, kurie iš jų “smetonininkai” ir kurios merginos “šventakuprės”. Gyvenimas pastebimai gerėjo, ir kažin koks šiandien būtų mano gimtasis kaimas, jeigu ne karas, ne okupacijos, kurios jį, ir griaudamos, ir statydamos, iš pagrindų pakeitė. Mano buvę bendragyventojai labai daug kentėjo. Penki jauni vyrai buvo raudonojo okupanto nužudyti, kiti - ištremti į Sibirą, įkalinti.
Kolūkis Grikpėdžiuoise buvo įkurtas 1949 metais, o vėliau, į vieną sujungus aplinkinių kaimų kolūkius, 1974 metais Grikpėdžiai tapo jų centru. Buvo sodinama daug cukrinių runkelių, jiems apdoroti reikėjo daug darbininkų, todėl vežė juos iš visur, net ir iš Ukrainos, statė jiems gyventi namus. Vėliau dauguma jų išmoko lietuviškai, sukūrė lietuviškas šeimas, sulietuvėjo ir liko gyventi nepriklausomybę atgavus. Po Lietuvos atkūrimo kolūkiui žlungant, 1992 metais jį pakeitė dvi savarankiškos bendrovės, kurios 1999 metais irgi žlugo. Daug žmonių liko be darbo, taigi ir be pragyvenimo šaltinio, nes per daugelį metų pripratusiems prie “komandos”, ją praradus patiems susirasti pragyvenimo šaltinį pasirodė ne taip jau lengva. Tačiau gyventi juk reikėjo, todėl vieni, savo žemę atgavę, iš naujo ėmėsi savarankiškai ūkininkauti, kiti – nuomoti žemę iš nenorinčių jos dirbti, o bežemiai – pas naujus žemvaldžius dirbti. Bet , savarankiškumo nepajėgdami reikiamai įsisavinti ir ūkininkavimo sąlygoms dėl valdžių politikos nuolat blogėjant, bankrutavo ir kai kurie ūkininkai. Kaime atsirado daug bedarbių. Jie lėkė į užsienį. Tačiau padėtis, nors ir pamažu gerėja. Užsienyje dirbantys dažnokai grįžta, lengvai išleidžia uždirbtus pinigus,paremia jais artimuosius ir vėl dumia į darbą užsienyje.
Kiti gyvena iš pensijų, pašalpų, savo reikmėms užsiaugina po kiaulę, kelis paukščius, daržovių. Bet norintieji ir netingintieji jau ir čia gali susirasti darbo ir uždirbti nuo 700 iki 3000 litų per mėnesį. Kaime veikia ir 45 darbininkus samdanti ir per mėnesį pusę milijono litų apyvartos daranti ir nuolat besiplečianti medinių padėklų gamybos įmonė, savo gaminius parduodanti į Belgiją, Vokietiją, Prancūziją. Darbininkus samdo ir du stambesni žemės nuomininkai. Pabrango ir žemė: pasiūlos siekia nuo 2500 net iki 5000 litų už ha, o nuoma – nuo 150 iki 400 litų už hą.
Nors turtingų kaime ir nėra, bet vargšai – tik tinginiai ir girtuokliai, teigia mano žinių šaltinis. Kiti šiaip taip verčiasi, nors apie ateitį galvoja mažai, uždarbius skuba išleisti. Bet yra ir tvarkingų, susirūpinusių vaikų ateitimi šeimų. Jos darbščios, taupios, tad ne taip blogai gyvena ir, tikėdamos sulaukti geresnių laikų, niekur nežada bėgti? Pasiilgę anų “gerų”, tarybiniais vadinamų, laikų? Ne, tikrai ne. Tokių Grikpėdžiose nėra, teigia tas pats šaltinis. Tai buvo tik 1991 metais.
O tokie – gal ir ne daug, bet nors šie tiek - geresni laikai gal jau ir ne “už kalnų”. Tai liudija apskritai Lietuvos kaimui nebūdinga, bent man taip atrodo, naujovė Grikpėdžių kaimo bendruomenė.
“Būtinybė burtis į ją iškilo, kai žlugo bendrovė; kaimo žmonės liko vieni su savo bėdomis ir vargais. Nors toji santvarka buvo gėdinga, žalinga Lietuvos žmonėms, bent pagalba visgi buvo galiam rasti. Santvarkos žlugimas kaimo žmones ir džiugino, ir gąsdino. Džiugino, nes pagaliau išaušo lauktas laisvės rytas, pakilo užkardos ryšiams su išoriniu pasauliu, ūkininkai vėl galės atgauti savo žemę ir ją dirbti. O baugino nežinia, kaip reikės gyventi be komandos, be priespaudos. Ar eiti ūkininkauti, steigti verslą, ar dar ką nors daryti?” – rašo vienas iš kaimo bendruomenės steigėjų dabartinis jos pirmininkas, zootechnikos specialybę turintis ir dabar 100 hą ūkį valdantis Egidijus Šalkauskas.
Kam nors iš kaimo reikėjo jiems, o taip pat ir sau patiems, padėti. Todėl prieš penkerius metus, susibūrę pradininkai – ūkininkai, verslininkai, mokytojai – įsteigėme ir įregistravome savarankišką, ne politinę, pelno nesiekiančią, visuomeninę Grikpėdžių kaimo bendruomenę. Jos tikslas: savitarpio parama, įvairios socialinės paslaugos, bendravimas su kitomis organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje, rūpintis aplinkos grąžinimu, kovoti su aplinkos teršimu, skelbia bendruomenės įstatai. Įsigytos ir patalpos - iš buvusio kolūkio nupirktas buvęs vaikų darželis – susirinkimams, ir kitai veiklai ir iš valdžios jau gauta šiek paramos jų atnaujinimui, kurį atliks patys nariai, kurių yra jau 150 – tarp jų naujausias esu aš, “visuomeniniais pagrindais”.
Su Grikpėdžių Kaimo bendruomenės veikla ir jos rezultatais jau teko susipažinti ir bent pagrindinius veikėjus birželio 23- čios jos kultūrinį renginį Jonines.
"Amerikos lietuvis", www.alietuvis.com
