Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje dabartinio Pakruojo rajono miestelėnų sostinė buvo vienas iš seniausių šiaurės Lietuvos miestelių Linkuva. Trauka - ant rajone vyraujančios kalvos prieš daugiau kaip porą šimtų metų pastatytas karmelitų vienuolynas ir liepos vidury visą savaitę besitęsiantys būdinga vietine tarme vadinami škapliernos atlaidai.
Vėliau - nepriklausomybės priešaušryje įkurta progimnazija, 1923 metais gimnazija virtusi švietimo įstaiga Linkuvą darė ir vietinės inteligentijos centru. Šalia gimnazijos veikė šauliai, pavasarininkai, jaunalietuviai - jie ir futbolo komandą turėjo – kooperatyvas, kelios lietuvių įvairių prekių parduotuvės, savaitiniai turgūs, biblioteka, skaitykla. Miestelis buvo gyvas, augo ir garsėjo. Su daugiau kaip du tūkstančius gyventojų turinčia Linkuva lyginant, Pakruojis su keliais šimtais jų buvo tik menka “provincija”, nors jame ir veikė apylinkės teismo įstaiga.
Tačiau okupanto planai šią pusiausvyrą sugriovė. Nepriklausomybės laikų apskritis pakeitę rajonais, komunistai šio rajono centru padarė ne tuo laiku visų gyventojų akį traukusią Linkuvą, bet mažai žinomą Pakruojį. Pristeigė jame įvairių komunistinių komitetų, tarybinėmis vadinamų valdžios įstaigų, mokyklų, joms įkurdinti pristatė pastatų. Pastatė ligoninę, viešbutį, nemažai sovietinio tipo daugiabučių. Ir dabar šių šiaurės Lietuvos lygumų apylinkei šviečia Pakruojis, praėjusio šimtmečio pradžioje buvusią pažibą Linkuvą palikęs merdėti. Pakruojyje dabar net šeši su puse tūkstančio gyventojų, tad Lietuvos mastu – jau miestokas kaip reikia. Ir patraukliai atrodantis.
Tačiau rajone gyventojų nedaug, tik apie 32 000. Daug jaunimo išbėgiojo, gailisi senieji gyventojai, nevengdami piktokai pagrūmoti valdžioms už šio buvusio pasiturinčio krašto nuskurdinimą. Okupantas vietinių ištrėmimu ir “kitataučių” atgabenimu apylinkę gerokai padažė raudonai, o savieji elgetyną kurpia, sako jie. Bet tokia padėtis - ne tik šiame rajone. Ji būdinga visoje Lietuvoje, nors gal ir nėra taip blogai, kaip lietuviai mėgsta padejuoti. Pakruojo rajonui gal šiek tiek sunkiau, nes čia pragyvenimo pagrindas - žemės ūkis, pramonės mažai. Stambiausia įmonė - dolomito skaldos gamykla “Klovainių skalda”, praėjusiais metais pasiekusi 35 milijonų litų apyvartą, ir prieštaringas nuotaikas keliantis danų pastangomis vystomas kiaulių auginimas. Bet, Europos sąjungos (ES) priemokomis naudojantis, gerėja ir žemdirbių padėtis, tad verkšlenimai gal ir perdėti. O didesnės pastangos iš apačios po kelerių metų gal ir paskutines ašaras nušluostytų. Tik gaila, kad prie tų pastangų žmonės dar nepriprato. Kai kuriems iš jų dar viską turi duoti valdžia. Pagal seną įprotį, kaip anais “gerais” tarybiniais laikais. Bet klausimas dabar – kuri valdžia? O jų Lietuvoje daug: Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, apskričių, rajonų vadovybės, seniūnijos. Kuri iš jų dejuojantiems gyventojams turėtų būti naudingiausia ir daugiausia duoti?
Iki šiol buvau susipažinęs su Prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo veikla. Per žiniasklaidą, daugiausia – tinklapį, seku jų darbus, teko stebėti ir kelis Seimo posėdžius. Ir, deja, labai nusivilti. Šios trys turėtų būti pagrindinė valstybės gyventojų gerovės atrama. Gaila, bet kol kas taip nėra. Jų veiklos viršūnė – savo pačių gerovė. Ką veikia kitos valdžios, mažai žinojau. Apskritys, mano nuomone, visiškai nereikalingos Apie tai jau daug kartų rašiau. Dabar tą klausimą svarsto Seimas, ir linkėčiau jiems pagaliau susiprasti ir apskritis panaikinti.Tačiau mano supratimu, nė kiek nemenkesnės svarbos už tris vyriausias turėtų būti ir rajonų vadovybės, nes jos - arčiausia gyventojų. Jos geriausiai gali žinoti jų poreikius ir įstatymų bei savo galimybių ribose į juos atitinkamai atsiliepti. Todėl rajonų valdžios turi būti ypatingai geros. Ar jos tokios yra?
Progą bent šiek tiek apie tai sužinoti man sudarė Pakruojo rajono meras Saulius Gegieckas. Kaip pirmajam rajono garbės piliečiui jis sudarė sąlygas susipažinti su rajono vadovybės veikla, pakviesdamas į tarybos posėdį ir leisdamas stebėti jo eigą. Birželio 21 aš jame ir atsiradau. Posėdyje dalyvavo meras, kai kurie merijos pareigūnai, įvairių darbo sričių žinovai ir 21 (iš 25) tarybos narys. Posėdžiui vadovavo pats meras, padedamas vicemero Romo Medvecko. Eiga – tiesiog minutės tikslumu. Per mažiau negu dvi valandas buvo išspręsti net 34 uždaviniai. Taip buvo galima padaryti tik iš anksto gerai pasiruošus. Pirmiausia meras perskaitė posėdžiui numatytą darbotvarkę, kuri vienbalsiai buvo priimta. Dėl to, kad ji iš anksto buvo išsiuntinėta tarybos nariams, kartu su svarstomais uždaviniais. Ją vykdydamas, meras eilės tvarka, savaime suprantama, iš karto tik po vieną, pateikė spręstinus uždavinius. Kiekvienam aptarti buvo pakviestas iš anksto pasiruošęs žinovas. Tada kalbėjo dėl jo pasisakyti norintieji tarybos nariai, taip pat dar prieš posėdį su sprendžiamu uždaviniu susipažinę, apsvarstę jį net atitinkamose komisijoje ir jau susidarę savo nuomones. Todėl pasisakymai buvo trumpi, dalykiški, aiškūs. Jiems pasibaigus - balsavimas. Viešas, rankų pakėlimu. Už, prieš, susilaikė, nebalsavo. Suskaičiuojami balsai, paskelbiami duomenys. Po to nedelsiant meras pateikia kitą uždavinį. Visi jie surašyti aiškia, suprantama kalba.
Nors šis vienas mano stebėtas posėdis rajono vadovybės viso darbo ir neparodė, bet visgi sudarė tvarkingai, apsukriai ir išmintingai veikiančios vadovybės vaizdą. Nors rajono taryba sudaryta iš devynių partijų, tačiau svarstybose partinės nuotaikos nesirodė. Pirmininkaujantis socialdemokratas meras ir jam talkinantis socliberalas vicemeras draugiškai šnekučiavosi, o reiškiamos viena kitai priešingos tarybos narių nuomonės buvo taiklios, tikslios, dalykiškos, liečiančios tik uždavinio turinį. Priešingybė dažnai chaotiškiems Seimo posėdžiams. Ir kaip apmaudu girdėti seimūnų bei kitų Vilniaus partinių klubų politikų kalbas apie nieko nenusituokiančią, net kaip balsuoti nežinančią, provinciją, kai iš tikrųjų iš tų “nenusituokiančių provincijolų” jie daug ko galėtų išmokti. Žinoma, rajonų tarybų posėdžiuose svarstomi ir sprendžiami ne valstybiniai, bet vietinės reikmės uždaviniai, savo apimtimi bei svarba gal ir menkesni, tačiau sugebėjimų su jais dorotis ir čia reikia nė kiek nemažiau negu Vilniuje. Mano patyrimas Pakruojo rajono tarybos posėdyje tik sutvirtina ne kartą skelbtą teiginį: į Seimą rinkim tik vietinius politikus arba nors ir nepolitikuojančius, bet gerai žinomus dorus žmones. Politikuoti jie greitai išmoks. Iš “specų” vilniečių. O tokių dorų žmonių rajonuose yra pakankamai ir randamų be žiburio. Belieka tik apsidairyti. Juk čia yra gydytojų, inžinierių, ekonomistų, verslininkų, pedagogų ir kitus aukštuosius mokslus baigusių žmonių. Kuo jie blogesni už vilniečius? Ir jeigu visos kitos rajonų tarybos, arba bent jų dauguma dirba taip, kaip mano stebėti pakruojiečiai, ko daugiau ir bereikia? Tad gal ne jų mokyti turi vykti Vilniaus pilietinių institutų vadovai bei žinovai, bet iš jų pasimokyti. Ypač kaip paruošti uždavinius svarstyboms ir išvengti nereikalingų, ilgų, dažnai net piktų kalbų posėdžiuose. Bet… Gal čia ne esmės, o daugiau mados dalykas. Vilniuje posėdžius stebi spauda, blyksi nuotraukų aparatai, šviečia televizijos lempos. Tad kaip liksi nepasirodęs? Ypač prieš rinkimus užmoju savo priešininką nutvoti.
Per šį apsilankymą pirmą kartą arčiau teko susipažinti ir su tuo valdžių nuskriaustuoju kaimu. Buvau pakviestas į savo gimtinės Grikpėdžių kaimo bendruomenės susitikimą per Jonines. Ir čia būti buvo smagu, nors ir beveik nė vieno žmogaus nebepažinau. Bendraamžių jau beveik nebėra, o kaip tuos jaunuosius pažinsi tik kartą per metus vos pusdieniui čia užsukdamas? O mano gimtinė vis dėlto gyva ir, beje, ne kasdien verkianti. Susitikimas įtikino, kad neseniai įsteigta kaimo bendruomenė veikia, retkarčiais nevengdama nė pasilinksminti. Ir turi didelius planus.
Manau, kad atsiras proga apie tai ir skaitytojams papasakoti.
“Amerikos lietuvis”, www.alietuvis.com
