Meksikiečiai labai draugiški, malonūs, paslaugūs. Tikrų indėnų nedaug, 70–80 proc. gyventojų yra metisai, vietinių tautų ir ispanų palikuonys. Lietuvio akimis, tai gražūs žmonės, o jų kasdienė apranga – tikras meno kūrinys.
„Mūsų merginos vos spėjo gręžiotis į labai spalvingai besirengiančius vyrus. Apskritai meksikiečiai – gyvenimo estetai, jie mėgsta ryškius raštus ir aštrų maistą, jiems būdingas stiprus protėvių majų bei actekų puoselėtas bendruomeniškumo jausmas.“
Vertybių klausimas Čičen Icoje
Majų gentys dabartinės Meksikos teritorijoje XII–V amžiuje pr.m.e. sukūrė vieną pažangiausių civilizacijų Vakarų pusrutulyje.
„Žinoma, aplankėme Čičen Icą, įkurtą prie šventojo šulinio. Tai karstinis ežerėlis, panašių yra Lietuvoje, Biržų rajone. Majai garbino įspūdingus gamtos objektus ir savo miestus statė šalia jų, – pasakojo po Meksiką keliavęs žurnalistas Vismantas Žuklevičius. – Pasaulyje gausu apgriuvusių piramidžių, tačiau laiptuotos Čičen Icos piramidės ypatingos tuo, kad būdavo reguliariai sugriaunamos pačių majų ir atstatomos iš naujo. Devyniasdešimt vienas laiptas atitinka majų kalendoriaus metus. 91 metų ciklui pasibaigus, piramidė būdavo sulyginama su žeme ir jos vietoje pastatoma nauja, tarsi naujos eros simbolis. „Taigi, deja, išliko tik vėlyviausi hieroglifais išmarginti laiptai, pastatai. Tai galima pamatyti savo akimis: archeologai specialiai paliko gilią duobę su kultūriniais sluoksniais.“
Lietuvį pašiurpino išduobtas žmonių aukojimo akmuo su latakėliu kraujui nubėgti, ant jo nelaimėlį patiesdavo aukštielninką, paskui peiliu išplėšdavo dar plakančią jo širdį. „Tai būdavo visuotinė šventė: tauta svaigindavosi haliucinogeninių grybų nuoviru ir nuoširdžiai džiaugdavosi už tą, kuriam nusišypsodavo tokia „sėkmė“.
Būti paaukotas trokšdavo kiekvienas majas, tačiau to užsitarnaudavo tik geriausieji, pasižymėję, pavyzdžiui, sporte, – pasakojo keliautojas. – Majai jau varinėdavo kaučiukinį kamuolį, apie tai liudija išlikusi „futbolo“ aikštė su pakyla vyriausiajam žyniui.
Po rungtynių jis paskelbdavo nugalėtoją – tą, kuriam bus išplėšta širdis... Visa tai paporinęs vietinis gidas, regėdamas ištįsusius mūsų veidus, majų vertybes sugretino su vakarietiškomis: „Štai jūs visą gyvenimą siekiate posto, namo su baseinu, brangaus automobilio ir dėl to stengiatės būti geriausi versle ar sporte. O majai neturėjo nuosavybės, tėvų ir vaikų ryšys nebuvo glaudus. Taigi tik dievams paaukotas mirtingasis tapdavo nemarus ir galingas.“ Kaipmat viską supratome.“
Klestintis Jukatanas
Tačiau šiandien į Meksiką, ypač iš JAV pusės, skverbiasi vakarietiškos vertybės. Jukatano pusiasalio gyventojai perėmė jas neprarasdami orios laikysenos: anot V.Žuklevičiaus, jie gyvena kur kas sočiau ir ramiau nei jų tėvynainiai Šiaurės Meksikoje ar pačioje šalies sostinėje – Meksike, kur skurdas bado akis, dangoraižius supa priemiesčių lūšnynai.
Dar visai neseniai visa Meksika buvo itin vargingas, vietinių dievų apleistas kraštas. Jo atgimimas prasidėjo valdžiai pasiryžus atkovoti majų bei actekų paminklus iš juos praryti baigiančių džiunglių. Šis titaniškas darbas atsipirko su kaupu.
„Kankune kas minutė nusileidžia lėktuvas iš JAV ir kas 15 minučių – iš Europos, – pastebi lietuvis. – Šalies šiaurėje plyti pliki kalnai ir dykumos, kur sausrą pakenčia tik kaktusai, o Jukatanas džiugina žalumu, prabangiais kurortais, išpuoselėtais paplūdimiais. Tačiau man smagesnės tos vietos, kur gali nardyti po apleistą pasakišką koralų miestą. Bet koralų rifuose gyvybės esama, tik reikia saugotis jūros ežių ar medūzų“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovas.
Esi įspėtas, o saugokis pats!
Vismantas prisipažino, kad jų grupė atsisakė masinančios kelionės į sostinę Meksiką, nes tik per plauką nenukentėjo Gvatemaloje, kur juos vijosi plėšikai: „Sužinojome, kad ten situacija dar pavojingesnė, saugumo niekas garantuoti negali, ir atsargūs vokiečiai nebenorėjo rizikuoti. Beje, savarankiškai keliaujant po šalį, aštrių pojūčių – per akis.“
Anot pašnekovo, į turistų saugumą Meksikoje žiūrima pro pirštus: apsiribojama raštišku įspėjimu, o visa kita – tavo paties budrumo reikalas.
„Keliaujant po šalį automobiliu stebino neįprasti kelio ženklai su įvairiausiais gyvūnais. Gyvatės ženklas po žodžiu „Stop!“ rodo, kad priekyje – gyvačių perėja: tyčia iškastas latakas skersai kelio joms prašliaužti. Nacionaliniame parke sustojus baisu išlipti, nes ženklas „Atsargiai, beždžionės!“ ne šiaip sau kabo: jau patyrėme, kad šios su tolimais giminaičiais elgiasi be ceremonijų“, – sakė V. Žuklevičius.
Ir įspėjo: išvydę gražų ir, regis, švarų ežerėlį šiukštu nepulkite vėsintis, pirma apsidairykite ženklų. Nupieštas krokodilas reikš, kad esate krokodilų fermos teritorijoje, kurioje „gyvulėliai“ ganosi neaptverti.
Aštriausia pasaulyje
Meksikietiškos virtuvės patiekalai jautresniam skrandžiui irgi gali būti pavojingi. Ir ne todėl, kad paaiškės, jog valgėte krokodilieną. „Kadangi įspėjančių užrašų prie patiekalų nebuvo, tad kartą, prisikrovęs lėkštę spalvotos neva saldžiosios paprikos, buvau rimtai nudegęs.
Vietinių kredo – aštresnis ant aštraus. Maistas čia toks spalvingas, taip estetiškai patiektas, kad apetitas auga bežiūrint. Man patiko vėžlienos sriuba bei netikėtas kepsnių garnyras: pupelių košė, kepti bananai“, – prisimena pašnekovas.
Skurdus europiečio maisto racionas, atradus Naująjį pasaulį, pasipildė gėrybėmis, be kurių dabar nė neįsivaizduojame savo virtuvės: bulvėmis, pomidorais, kukurūzais, vanile, avokadais, įvairių rūšių pupomis, taip pat ir kakavmedžio: visų jų tėvynė – Centrinė Amerika.
Rūta Klišytė
