Unikalus kampuotasis uraganas, kuris niekur nesitraukia it būtų prikaltas ir siautėja tik šiauriniame Saturno ašigalyje, astronomus glumina jau 30 metų. Mokslininkai mano pagaliau įminę vieną didžiausių Saulės sistemos mįslių ir supratę, kokie procesai vyksta šiame 32 tūkst. km skersmens heksagone. Tačiau beprotiškiausia tai, kad, pasirodo, tokie pat procesai vyksta ir visai čia pat, virš mūsų galvų – Žemės atmosferoje.
Jie vadinami atmosferos sraujymėmis (angl. jet stresam). Tačiau šis dukart už Žemės planetą savo skersmeniu didesnis darinys nejuda iš vietos.
Prieš 30 metų atrastas Saturno heksagonas yra 320 km/val. greičiu švilpiančių vėjų sūkurys – vienintelis tokią geometrinę struktūrą turintis atmosferos reiškinys Saulės sistemoje. Planetinių mokslų grupės (Planetary Sciences Group) tyrėjams pavyko ištyrinėti reiškinį ir įvertinti jo sukimosi periodą. O tai – nemenkas pasiekimas, turint omenyje, kad Saturnas yra vienintelė Saulės sistemos planeta, kurios apsisukimo apie savo ašį periodas mokslui vis dar nežinomas.
Mokslininkai priėjo išvadą, kad sezoniniai pokyčiai nei pačiai sraujymei, nei jos šešiakampiškumui įtakos visiškai neturi. Tad prieita išvados, kad sraujymė ir jos forma yra giliai Saturno atmosferoje glūdinčios didžiulės bangos liekamieji reiškiniai. Kitaip tariant, tyrėjai mano, jog šešiakampis yra vadinamosios Rosbio bangos (Rossby wave) šalutinis efektas. Tokių bangų esama ir Žemės atmosferoje, ties vidutinėmis platumomis.
Mūsų planetoje atmosferos sraujymės klaidžioja iš vakarų į rytus ir formuoja žemo slėgio sritis bei anticiklonus – darinius, kuriuos dažnai matome meteorologiniuose žemėlapiuose.
„Skersmeniu 10 kartų už Žemę didesnėje dujinėje Saturno planetoje nėra kieto paviršiaus, o atmosfera tokia gili, kad, kaip manoma, pereina į vandenyną. Tad sraujymės banginis judėjimas sklinda ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai. Taip jis atskleidžia kai kuriuos išoriniam stebėtojui nematomus vidinius Saturno atmosferos aspektus, – aiškina minėtos tyrimų grupės vadovas Augustinas Sanchezas-Lavega. – Šešiakampio judėjimas gali būti susijęs su Saturno gelmėmis. O šios struktūros sukimosi periodas (10 val. 39 min. 23 s) gali būti ir pačios planetos apsisukimo periodas.“
Dėl žieduotosios planetos ašies posvyrio (27°), šiauriniame jos ašigalyje vyksta intensyvios sezoninės permainos, o poliarinė naktis čia trunka 7 metus. Po jos – 23 metus trunkantis kintamo apšviestumo periodas.
1980 ir 1981 m. NASA zondai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ pirmą kartą praskriejo šalia planetos, kuri nuo Saulės nutolusi vidutiniškai 1,5 mlrd. km. Be daugybės kitų atradimų, zondai pastebėjo ir nepaaiškinamą šešiakampį Saturno ašigalio viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Iš pažiūros, heksagonas atrodė statiškas, o „Voyager“ nuotraukos bylojo, kad debesys šešiakampio viduje skriejo 300-400 km/val. greičiu.
Po 30 metų (per tiek laiko Saturnas apskrieja aplink Saulę – tiek trunka vieni Saturno metai) nuolatinių stebėjimų patvirtinta, kad šešiakampis iš savo vietos taip ir nepajudėjo – jis yra ten pat, kur buvo jį atradus. Ypač tiksliai išmatavus jo kampų viršūnes, prieita išvados, kad šešiakampio viduje sukimasis vyksta nepaprastai stabiliai, o, sprendžiant iš debesų judėjimo, atmosferos sraujymė šešiakampio viduje išliko nepasikeitusi.
„Žemėje uraganas išsikvepia maždaug per kelias savaites, o šis šešiakampis Saturne šėlsta jau tris dešimtmečius. Kas žino, gal jau ir ne vieną šimtmetį“, – spėlioja Kalifornijos technologijų instituto tyrėjas Andrew Ingersollas.
Žemės atmosferos oro masių judėjimą ir sukimąsi trikdo jų trintis į sausumą. Mokslininkai yra linkę manyti, kad šešiakampio stabilumas gali būti susijęs su tuo, kad Saturne nėra sausumos. Juk planeta – vien milžiniškas dujų rutulys.
