Dvi dukrytes auginanti dainininkė Asta Pilypaitė artėjančios Motinos dienos proga visoms Lietuvos mamoms palinkėtų leisti vaikams augti natūraliai ir kuo mažiau apkrauti juos taisyklėmis ir draudimais.
"Džiaukitės savo mažyliais, priimkite kiekvieną kaip didžiulę asmenybę, o svarbiausia - nepamirškite dažniau pamyluoti", - glausdama prie savęs mažąją Rūtelę, šypsodamasi kalbėjo atlikėja.
Uždainavo su dukromis
- Kuo dabar gyvenate?
- Įrašiau naują dainą "Nusijuok", netrukus ji ims suktis radijo stotyse. Su šiuo šviesiu, nuotaikingu, pavasarišku kūriniu norėčiau pradėti savo naują muzikinį etapą, į kurį bandysiu neįsileisti liūdnų dainų.
"Nusijuok, viską pakeisti gali, / Nusijuok, juk šypsenos padeda, / Nusijuok, dangų pasiekti gali, / Nebijok" - atrodo, labai paprasti, bet prasmingi žodžiai. Tikiu minties, o ypač žodžio galia. Man ši daina - kaip tramplinas.
O didžiausia naujiena - mamyčių dienos proga uždainavau su dukromis Rūtele ir Saule. Atėjo laikas. Matau, kad mergaitės turi gražius balsus ir klausą, tad nusprendžiau jas įtraukti į savo pasirodymą.
Mūsų draugė kompozitorė Neringa Lapinskienė, dirbanti su vaikais, padovanojo porą kompaktinių plokštelių. Viena graži dainelė apie mamą labai patiko abiem mano merginoms, taip pirmą kartą visos trys pabuvome įrašų studijoje ir šią dainą uždainuosime koncerte, skirtame Motinos dienai.
Draugė, ne prievaizdas
- Kokia mama esate savo dukroms?
- Per daug minkšta. Tai, manau, ir pliusas, ir minusas. Vaikams reikia stabilumo, taisyklių, kad susiformuotų įpročiai. Mano darbo grafikas toks, kad savaitgalius kartais turime, o kartais - ne. Tada dukrytės būna pas senelius arba tėtį.
Pamenu, tėvų namuose buvo taisyklė šeštadieniais tvarkytis, o kartą per mėnesį daryti generalinę tvarką. Mano namuose to nėra. Žiūri, kad vaikų kambaryje jau negali perlipti per daiktus, bandai sudrausminti vaiką, bet jis nėra pratęs prie taisyklių. Trūksta to stabilumo.
Kita vertus, vaikams galiu skirti tikrai daug laiko. Kartu užsiimame visokiais darbeliais, važiuojame į parką, į svečius. Koncertuodama tolėliau, vežuosi kartu ir dukras. Manau, tai pliusas.
Nenoriu dukroms būti prievaizdas, reguliuojantis, ką daryti. Nesu griežta, bet skatinu jų savarankiškumą. Dažnai vyresnėlei sakau, noriu būti tavo draugė, mes gyvename kartu, tad turime kartu kurti savo jaukius namus, pamąstyk. Na, kai nepavyksta susitarti, tenka ir pasibarti, bet tai normalu.
- Ar yra atsakymas į klausimą, kaip reikia auklėti vaikus?
- Oi, matyt, reikėtų užauginti daug vaikų. Galėsiu į tai atsakyti, kai būsiu močiutė. Svajoju, kaip aš su tais anūkėliais kalbėsiuosi, kaip jiems perduosiu savo patirtį bei išmintį. Įsivaizduoju, kad būsiu labai gera močiutė. (Juokiasi.)
- Ką galvojate žiūrėdama į miegančias dukras?
- Tai dažniausiai būna per pietų miegą, arba, kai grįžtu iš koncerto. Pasižiūrėjusi į ramiai miegančius vaikus supranti, kad čia tavo stebuklai, angelėliai.
Kalbėti vaiko kalba
- Ko palinkėtumėte visoms Lietuvos mamoms?
- Turbūt to paties, ko ir sau - labiau džiaugtis savo vaikais. Priimkime vaikus ne kaip nuosavybę, o kaip didžiules asmenybes, tada jie tokie ir užaugs.
Mokausi nusileisti iki vaiko lygio, tada imi su juo susikalbėti. Vaikas gi auga pamažu, jis neturi būti iš karto suaugęs, nereikia jo sulaužyti. Kartais galima ir jo taisyklėmis pažaisti.
Apskritai laikausi nuomonės, kad vaiko auginti nereikia, jam reikia tik padėti augti - kartais paduoti ranką, kartais padėti užlipti ant aukštesnio laiptelio, o visa kita jie patys išmoksta.
Jie jau gimsta su sparnais, tik nereikia jų nukarpyti. Ir dar - jie padeda tau atsiauginti savo sparnus, jei jie apsilaužę. Vaikai - mano didžiausi mokytojai.
Iš dukrų mokausi pažvelgti į save šiek tiek iš šalies, nes jos yra perėmusios daug mano savybių. Anot specialistų, vaikas iki 5 m. yra visiškai natūralus. Paskui mes jį aplaužome, mokymo įstaigos pripumpuoja kažkokių taisyklių.
Palinkėsiu džiaugtis tomis savybėmis, kokias vaikai atsineša, ir priimti savo vaikus, kokie jie yra. Žinoma, kartais sunku susitaikyti su tuo, kad mažas pypliukas "ragiukus" rodo, bet vėliau tie "ragiukai" oi, kaip gali jam gyvenime padėti.
Analizuoja klaidas
- Kokius žmones vertinate?
- Nuoširdžius. Labai nemėgstu apsimetinėjimo, netikrumo. Dažnai neatpažįstu melo. Bet, būna, tiesiog pajuntu, kad tas žmogus man nepriimtinas. O pastaruosius kelerius metus mano gyvenime vis atsiranda tokių žmonių, kad siela atsigauna. Neatsitiktinai, turbūt.
Tavo gyvenimas yra vienas, o visi žmonės, kurie ateina ar išeina, yra tavo pakeleiviai. Tuos, kurie palieka gilesnį pėdsaką, priimu kaip pamoką, iš kurios stengiuosi pasimokyti.
Kiekvieną išbandymą, nesėkmę analizuoju, galvoju, ką tuo gyvenimas man nori pasakyti. Tai labai pasiteisina. Didžiausia klaida, mano manymu, yra nepasimokyti iš savo klaidų. Tada imi tas klaidas kartoti, kartoja jas ir tavo vaikai.
Vadovaujasi Dievu
- Moraliniai principai, kuriais vadovaujatės gyvenime.
- Elementariai - 10 Dievo įsakymų. Tai mano gyvenimo normos. Kitas sakytų - banalu. Bet nereikia žiūrėti labai tiesmukiškai, kaip kirviu. Nevok, tai nereiškia, kad nevok daiktų. Apskritai - nevok širdies, jausmų, idėjų. Čia labai platu. Kiekvieną įsakymą gali labai giliai išanalizuoti.
- Kokie momentai jums gyvenime ryškiausi?
- Vaikų gimimai. Abu atsimenu kaip aiškų, vakarykštį sapną. Ir viskas, kas susiję su vaikais - pirmas žingsnis, žodis. Dabar labiausia džiugina įvairūs mažylės pasakymai, protavimai. O vyresnėlė irgi neretai iš šalies pastabėles tiesiogiai ir netiesiogiai pareiškia. (Juokiasi.)
- Ar norėtumėte daugiau vaikų? Broliuko mergaitėms?
- Būtų įdomu auginti berniuką. Visai kitoks auklėjimas. Ką gali žinoti, dar šiek tiek laiko turiu. (Šypsosi.)
Gintarė ŠATKAUSKAITĖ, "Respublikos" žurnalistė
