Po didelio skausmo lapkričio mėnesį Astai teko atlaikyti dar vieną audrą – žiniasklaida paviešino, jog buvęs vyras vengia mokėti alimentus, todėl kreiptasi į antstolius. Vis dėlto keturių vaikų atsiprašiusi, daug gyvenimo pamokų gavusi moteris „gydėsi“ ketvirtadienį kino teatruose startuosiančiame lietuvių filme „Kunigo naudą velniai gaudo“.
Apie vaidmenį, skyrybas ir laimės paieškas.
- Kas šiuo metu vyksta jūsų gyvenime?
- Ketvirtadienį su džiaugsmu pristatysime per TV3 televiziją transliuoto serialo „Bruto ir Neto“ tęsinį – filmą „Kunigo naudą velniai gaudo“. Man kinas ir aktorinis darbas yra šventė, o prodiuseris, ir vienas iš filmo scenaristų Rolandas Skaisgirys įvertino mano pastangas kurti, tobulinti vaidmenį.
O gyvenu kaip visi – keliuosi pusę šešių, darau pusryčius savo vaikams. Dabar tenka aplankyti ne du taškus – darželį ir mokyklą – o net tris. Na, be jokios abejonės, kai už lango krenta lapai, tenka daugiau fizinio krūvio – malkų nešiojimo. Viskas yra gerai, turiu darbo, renginių, jubiliejų. Jaučiuosi reikalinga, o tai yra didelė vertybė. Didžiausia, žinoma, yra sveikata.
- Papasakokite plačiau apie savo vaidmenį?
- Kaip ir seriale „Bruto ir Neto“, vaidinu vienturčio sūnaus mamą. Dar kartą beprotiškai įsimylėjau Žemaitę, nes jos drąsa tuo metu įvardyti kunigų silpnybes yra žavinti. Taip pat turėjau susigyventi su godumu, kuris mano herojei buvo labai svarbus. Pinigai labai vilioja. Labai džiaugiausi, kad mano kuriamas personažas Janė galėjo panaudoti iš seno žmogaus kadaise gautus akinius. Kai kažkada kūriau Apoloniją, ji taip pat nešiojo iš įvairių vietų surinktus drabužius. Esu tokio tipo aktorė, kuri dovanotais daiktais prisišaukia vaidmenį.
- Ar pasiilgstate teatro?
- Labai. Teatre vyksta tikras aktorinis darbas, kuriame nesumeluosi. Visi gali pabandyti būti aktoriais, tačiau tai yra duotybė. Jei visi galėtų vaidinti, tada nereikėtų aukštųjų mokyklų, nes aktorystė yra juodas, kruvinas darbas. Teatras duoda giluminius jausmus. Labai didelis džiaugsmas, kad manęs neatpažįsta, vaidinti taip, kad žiūrovai net užsimiršta apie problemas, gyvenimo rūpesčius ir išgyvena mano pasiūlytą istoriją.
- Ar esate griežta savo kolegoms?
- Visada diskutuoju su partneriais, kad būtų bendras rezultatas. Kinas yra visų mūsų bendras rezultatas: garsisto, režisieriaus, operatoriaus, prodiuserio. Aš esu už bendrą komandinį darbą, todėl griežtesnis žodis yra bendro rezultato siekimas. Nė su vienu partneriu neturiu santykio, bet turiu tikslą į bendro darbo kokybę.
- Esate griežta sau?
- Labai. Būtent todėl režisieriams siūlau savas improvizacijas, gilinuosi į vaidmenį. Man nėra svarbu atrodyti gražiai ekrane, tačiau gilinuosi į personažo emocijas, jausmus. Griežta esu sau, jei kažko nepadarau, tada stengiuosi keisti, papildyti.
Šiame filme man labai pasisekė, nes dirbau su nuostabiu režisieriumi Alvydu Šlepiku, kuris mane girdėjo. Aš nebuvau vykdanti aktorė, kuri pasakė tekstą ir viskas. Ne, aš kankinuosi, noriu padaryti gerai, noriu, kad mano vaidmuo pasiektų žiūrovų širdis.
- Paminėjote svarbią detalę – aktorės grožis. Atlikote kelis vaidmenis, kuriems ryžtųsi ne kiekviena jauna aktorė...
- Net ir pagyvenusios tam nesiryžta, nes irgi nori būti gražios. Neduok dieve, kad plaukelis bus ne tokios spalvos. O aš noriu vaidmenų, kuriuos padaryti gerai yra mano tikslas. Mano nuostabi Apolonija yra mylima iki šių dienų, nors, kaip Rytis Cicinas sakė, „veidas visas subraižytas“. Daug stipresnė meilė širdžiai nei išvaizdai.
- Ar Apolonija ir liks tas vaidmuo, kurį galėtumėte išskirti savo karjeroje?
- Esu labai dėkinga likimui, kad aš nuo jaunos iki senos Apoloniją padariau nenusakomo amžiaus. Tai yra kūrybinis džiaugsmas. Senukus mes atrodome su amžinatilsį Vytautu Šapranausku, nes jie yra norimi renginiuose, kalėdiniuose renginiuose. Apolonija man primena, kad žmonės turi blogų savybių, bet kaip būna gera pasijuokti iš savęs.
- Kaip lengva aktorei išgyventi tiek įvairių emocijų, personažų išgyvenimų?
- Asmeninis gyvenimas labai daug duoda kuriant vaidmenis. Aš tada geriau suprantu, kodėl vienas ar kitas žmogus taip pasielgė. Mano gyvenimo patirtis man padeda įgyvendinti, įkūnyti personažus.
Man labai įstrigo scena su Mindaugu Papinigiu, kuris filme „Kunigo naudą velniai gaudo“ ne tik dirba prodiuseriu, bet ir vaidina mano sūnų. Aš verkiu, kalbu, o jis man sako: „Asta, kaip tris ar keturis dublius jums pavyko išlaikyti tą pačią emociją, taip natūraliai verkti“. Sakau: „Aš turiu diplomą, o antra – kai aš įsijaučiu, aš nieko nebematau“.
Esu dėkinga gyvenimui, kad jis man duoda tiek daug išbandymų, sunkumų, nes tik jų dėka darausi stipresnė. Nepatikėsite, bet ir atlaidesnė, geresnė.
- Vis dėlto sakoma, kad nėra blogesnės žmonos, kaip aktorė...
- Tada ji yra nuostabi meilužė... Kiekvieno pasirinkimas. Jei jis nori gyventi su tokia, kuri nieko nemato, negirdi – viskas gerai, bet aš nemanau, kad tai yra mylimojo pasirinkto kelio palaikymas. Jis mane gali palaikyti, paskatinti, bet ne viską sutvarkyti, įdarbinti.
- Jūsų alimentų situacija su buvusiu vyru nuaidėjo visoje spaudoje. Kaip dabar jaučiatės?
- Labai liūdna, kad mes negalime tarpusavyje susitarti, tad antstoliai jį padavė į teismą. Tai nėra mano sprendimas, tačiau man gaila, kad suaugę žmonės, kurie supranta, kad vaikus reikia maitinti, ugdyti, taip elgiasi. Viskas išlindo į viešumą, o nė vienam žmogui tai nėra malonu. Buvo gražių akimirkų, tad nenorėčiau viešumoje skalbti buvusios šeimos apatinių, kad pasakyčiau, kad vienas geresnis, o kitas blogesnis.
Bandau tartis, labai labai sunku, nes žmogus niekaip nesuvokia, kad mes ir toliau galėtume draugiškai bendrauti, kalbėtis dėl vaikų. Aš pastangas dedu, iš anos pusės laukiu brendimo. Laukiu, kol žmogus supras, kad vaikams geriau, kai tėvai sutaria net ir po skyrybų.
- Esate pavyzdys mamos, kuri gali atlaikyti visas pozicijas..
- Tėtis aš niekada nebūsiu, nes mūsų šeimoje tėvelio vardas yra šventas. Jeigu man kažkas nepatinka, tai aš jam paskambinu, išsakau. Tėtis yra vienintelis ir jis toks išliks.
Mano vyresnieji, kurie neturėjo daug galimybių bendrauti su mano pirmuoju vyru, dabar patys rodo iniciatyvą, bendrauja. Niekada netrukdau, netrukdysiu, jokio santykio nerodysiu, bet yra tam tikros taisyklės, kurių reikia laikytis. Vaikams tėtis paskambina, atvažiavo į neseniai ketvirtojo vaiko gimtadienį, įteikė dovanas. O aš pasirinkau tokį kelią tik todėl, jog noriu, kad jie augtų emocinėje ramybėje.
Niekada nesutiksiu su moterimis, kurios sutinka pakentėti dėl įvairių priežasčių, o skirsis, kai vaikai sulauks pilnametystės. Vaikams emociškai geriau bendrauti su laimingais tėveliais, nors jie nebėra kartu. Taip vaikams rodomas pavyzdys, kad tarp suaugusiųjų vyrauja pagarba. Nesutinku, kad reikia gyventi dėl visuomenės, kelių straipsnių ar nuotraukų drauge. Neišlaikėme santuokos egzamino, ką padarysi.
- Svarstote, kaltinate, kodėl jo neišlaikote?
- Buvo gėda, nes antrą kartą ir vėl nepavyko. Labai atsiprašiau savo vyresniųjų, nes norėjau pilnos, gražios šeimos, o man nepavyko. Jie manimi patikėjo, o man nepavyko. Taip, aš atsiprašiau, išanalizavau klaidas, ir žinau, kodėl taip atsitiko.
Aš nebegrįžtu atgal, o žiūriu į priekį, nes nenoriu gyventi kaltinimais, o dėkingumu. Ačiū jam, kad jo dėka pagimdžiau dar du nuostabius vaikus, ačiū jam, kad pasidariau stipresnė, brandesnė. Turiu labai daug už ką jam padėkoti ir prašyti atleidimo. Taip nutiko, aš priėmiau tokį sprendimą.
- Kažką gyvenime keistumėte?
- Nieko.
- Esate laiminga?
- Taip.
- Kas daro jus laiminga?
- Mano pati laimingiausia akimirka buvo besiruošiant Anupro penktajam gimtadieniui. Jis nemėgsta saldumynų, tad labai nerimavau, kokį jam tortą paruošti. Vaikas prašo braškių, galvoju, gi nupirkti būtų taip paprasta.
Atsiverčiau savo tėčio mamos seną, apiplyšusią knygą „Šeimininkės vadovas“, radau Napoleono receptą. Gi visi mano vaikai irgi spirgiai. Nepatikėsite, aš jį iškepiau, plakta grietinėle ištepiau, pridėjau šaldytų braškių, apibarsčiau spalvotais pagardais. Susėdome su keturiais vaikais, valgome tortą, geriame pieno kokteilius, židinys spragsi, šilta..
Man vaikas sako: „Mama, aš pirmą kartą tokį skanų tortą valgau“. Aš buvau tokia laiminga...Mes esame visi sveiki, turime virš galvos stogą, valgyti, kiekvienas kitam piktų žodžių nesakome ir galų gale galime pasidžiaugti mažais dalykais.
