„Didingas pergales laimi tik didingi žmonės, o didingi būna tik tie, kurie pasiryžta tokiais būti“ – prancūzų generolas ir politikas, Šarlis de Golis.
Kinų komunistai laikė šį žmogų mažame kambarėlyje daugiau nei dvidešimt valandų. Jie jo nemušė, nekankino. Jie netgi kelis kartus pasiūlė jam užsirūkyti. Tas žmogus buvo nelaisvėn paimtas JAV kariškis.
Po mandagaus pokalbio su kinais jis savo ranka parašė dokumentą, kuriame smerkė kapitalistinę visuomenę bei amerikiečių gyvenimo būdą ir gyrė komunistinę sistemą.
Šis dokumentas greitai buvo išplatintas karo belaisvių stovyklose Šiaurės Korėjoje ir netgi amerikiečių armijos daliniuose Pietų Korėjoje. Maža to – tas pats kariškis perdavė kinams daug karinės informacijos ir išsižadėjo savo šalies.
Kokios priežastys privertė šį žmogų visiškai pakeisti savo pasaulėžiūrą ir atsisakyti pažiūrų, kurios jam buvo diegiamos visą samoningą gyvenimą? Kodėl jis staiga atmetė esmines vertybes ir ėmė bendradarbiauti su priešais? Kas sukėlė permainas?
Jis buvo priverstas visiškai pakeisti savo tapatumą, dėl to visiškai pasikeitė jo elgesys, kuriam įtakos turėjo jo naujoji savimonė. Kinų komunistai suprato, kad tapatumo pokyčiai gali tuojau pat sukelti vertybių, įsitikinimų bei elgsenos pokyčius.
Užuot su belaisviais elgęsi brutaliai, kinai griebėsi psichologinio poveikio metodų, kurie turėjo padėti ne tik išgauti informaciją, bet ir pakeisti žmonių politinį mąstymą.
Kinai žinojo, kad, privertę belaisvius priimti naujas vertybes ir įsitikinimus, jie privers juos patikėti, jog Amerikos vaidmuo Korėjos kare yra destruktyvus – o tada šie ims bendradarbiauti.
Nepaisant tikrai sunkaus uždavinio, kinams sekėsi. Kaip? Kinų taktika buvo paprasta: jie pradėdavo nuo smulkmenų ir palaipsniui išsikovodavo belaisvių pasitikėjimą. Jie žinojo štai ką: kitą žmogų mes visų pirma vertiname pagal jo veiksmus.
Tačiau čia dar ne viskas. Kinai suprato dar vieną labai svarbų dalyką: savo tapatumą mes apibrėžiame pagal tai, kaip mes elgiamės ir kaip savo elgesį vertiname. Todėl norėdami priversti belaisvius bendradarbiauti, kinai turėjo pirma priversti juos elgtis taip, kaip elgėsi jie patys.
Žinoma, ir tai nebuvo paprasta užduotis, todėl kinai pirmiau nusprendė amerikiečių belaisvius nualinti ilgais pokalbiais – jie trukdavo nuo dvylikos iki dvidešimt valandų be jokių pertraukų.
Iš pradžių kinai versdavo amerikiečius pasakyti, kad „Amerika nėra tobula šalis“ ar kad „Komunistų valdomoje Kinijoje nėra nedarbo problemos“. Tai būdavo įžanga pakeliui į daug svarbesnes prielaidas.
Paskui kinai pareikalaudavo, kad belaisviai parašytų kelis teiginius, kodėl Amerika nėra tobula šalis (belaisviai tada jau būdavo iškamuotų ilgų pokalbių).
Kitas reikalavimas būdavo parašyti, kokie yra komunistinės santvarkos privalumai. Ir štai netrukus atsirasdavo dokumentas, kuriame amerikiečių kareiviai ne tik smerkė savo šalį, bet ir gyrė Kiniją.
Taip parašę, jie jausdavo spaudimą kaip nors pateisinti savo poelgį. Juk jų nemušė, nekankino, nežadėjo jokių dovanų, o jie ėmė ir pasmerkė savo šalį bei liaupsino priešus! O paskui jiems liepdavo visa tai perskaityti girdint kitiems belaisviams arba netgi parašyti ta tema platesnį rašinį.
Kai kiti belaisviai jų klausdavo, kodėl jie taip pasielgė (juk jų nekankino!), jie, norėdami pateisinti tokį savo elgesį, atsakydavo, kad tame jų dokumente parašyta tiesa.
Jų tapatumas pasikeisdavo per akimirką. Jie imdavo žvelgti į save kaip į komunistinės ideologijos šalininkus. Taip juos, beje, imdavo vadinti ir jų draugai, kiti belaisviai, ir tokiu elgesiu tik stiprindavo jų naująjį tapatumą.
Kas yra asmenybės tapatumas?
Paprastai kalbant, tapatumas yra įsitikinimai, kuriais mes apibūdiname savo asmenybę, pabrėžiame, kuo mes skiriamės nuo kitų ir kuo esame unikalūs. Šitas supratimas – kas mes iš tikrųjų esame – apibrėžia ribas, kuriose vyksta mūsų gyvenimas.
Mūsų tikrasis pajėgumas ir gebėjimai yra pastovus dydis, konstanta, tačiau mes išnaudojame tik dalį jo. Ir ta dalis priklauso nuo to, kaip mes apsibrėžiame savo tapatumą.
Jei būsite įsitikinę, kad esate energingi ir bendrauti mėgstantys žmonės, jūs prisiliesite prie tų vidinių išteklių, kurie derės su tokiu tapatumu.
Tarkim, mokinių elgesys keičiasi dramatiškai pagal tai, ką jiems įteigia aplinka, dažniausiai mokytojai. Ne kartą buvo pastebėta, kad mokinių rezultatai labai priklauso nuo to, kaip mokytojai vertina jų protinius sugebėjimus.
Štai per vieną tyrimą mokytojams buvo pasakyta, kad keli mokiniai jų klasėje yra labai gabūs, tad juos reikia itin skatinti, kad jie dar labiau tobulėtų. Kaip ir buvo galima tikėtis, tų mokinių rezultatai iškart pasirodė geriausi.
Tyrimas įdomus tuo, kad minėtieji mokiniai jokiomis išskirtinėmis savybėmis nepasižymėjo, o kai kurie jų mokėsi gana prastai. Tačiau tokią sėkmę lėmė jų pasitikėjimo savimi jausmas, kurį jiems įdiegė suklaidinti mokytojai.
Toks poveikis galimas ne tik mokiniams. Žmonės jūsų veiksmus bei poelgius vertina pagal tai, kokius jie jus įsivaizduoja. Dažnai jų įsivaizdavimas bei vertinimai neturi nieko bendra su tikrove.
Galbūt esate labai sąžiningi, tačiau jei kas nors laikys jus sukčiais, tai visus jūsų poelgius, kad ir kokius padorius, vertins kaip užslėptus bandymus ką nors apgauti.
O blogiausia yra tai, kad net tada, kai mes pozityviai pasikeičiame, kiti teberegi senąjį mūsų įvaizdį ir tuo būdu mus tarsi traukia atgal prie seno elgesio ir seno tapatumo.
Pigmaliono efektas gali būti ir atvirkščias. Jei, pavyzdžiui, įtikėsite, kad nesugebate mokytis, tai taip ir bus – mokytis nesugebėsite. Tai visai kas kita, nei tikėti, kad bloga yra jūsų mokymosi strategija. Strategijos pakeitimas daugeliui mūsų yra paprastas dalykas, ypač jei turime gerą mokytoją. O štai pasikeisti iš esmės patiems, kaip mes tai suprantame, beveik neįmanoma.
Žmonės pasako „Na, ką aš galiu padaryti, toks jau esu…“ ir jų svajonės miršta. Taip tarę jie pasiskelbia sau nuosprendį – jų problemos tampa neišsprendžiamos.
Štai žmogus, įtikėjęs, kad jam išsivystė priklausomybė nuo narkotikų, gali pasikeisti. Tai nelengva, bet pokytis vis dėlto įmanomas ir jis bus stabilus. Tačiau jei žmogus tiki, kad jis yra priklausomas nuo narkotikų, jis vis grįš prie narkotikų net ir po ilgo abstinencijos periodo.
Kodėl? Nes jis yra įsitikinęs, kad jis toks. Jis nėra žmogus, susirgęs narkomanijos liga. Jis yra narkomanas. Jeigu esame įtikėję savo tiesa, tai neigsime visus įrodymus, kurie tą tiesą gali paneigti.
Be to, gindami savo negatyvų elgesį, žmonės gauna specifinės naudos. Pavyzdžiui, kaltę dėl savo priklausomybės jie gali suversti išoriniam pasauliui – kam nors, ko jie nekontroliuoja. O jie patys tada gali ramiai atsisakyti pripažinti, kad narkotikai vis dėlto yra jų sąmoningas pasirinkimas.
Kadangi žmonės, kaip sakėme, siekia būti nuoseklūs, jie tokio destruktyvaus elgesio laikysis įsikibę iš visų jėgų. To reikalauja jų tapatumas. Išdavę tapatumą, jie kentėtų dar labiau, nei nuo destruktyvaus narkotikų poveikio.
Tapatumo krizės skausmas
Žmonės, kurių poelgiai nedera su jų tapatumu, patiria „tapatumo krizę“. Jie netenka orientacijos, jų senieji įsitikinimai ima svyruoti, viskas keičiasi aukštyn kojomis. Juos apima tapatumo krizės skausmas.
Tai, pavyzdžiui, atsitinka daugeliui žmonių, kai juos užklumpa „gyvenimo vidurio krizė“. Šios krizės ištikti žmonės dar tapatinasi su jaunais žmonėmis, tačiau tam tikri signalai verčia juos bijoti slenkančio laiko ir besiformuojančio naujo tapatumo, kuris jau ne toks patrauklus kaip ankstesnis.
Ir jie tada desperatiškai puola elgtis taip, kad įrodytų visiems, jog dar yra jauni: perka greitus automobilius, keičia šukuosenas, skiriasi su sutuoktiniais, ieško naujų darbų.
Jeigu tų žmonių tapatumas būtų tvirtas, ar jie taip elgtųsi? Manyčiau, kad ne. Jeigu jūsų tapatumas remiasi jūsų amžiumi ar išvaizda, tai vieną dieną neišvengiamai patirsite skausmą, nes ir amžius, ir išvaizda kinta. Tapatumo krizė negresia tada, kai tas tapatumas remiasi gilesniais dalykais, kaip ir turėtų būti.
Tapatumo krizė gresia ir verslo sferoje. Kai prasidėjo asmeninių kompiuterių era, „Xerox“ bendrovė taip pat žengė žingsnį ta kryptimi ir investavo į tyrimus du milijardus dolerių. Tačiau greta IBM ir „Apple“ ši bendrovė neatsistojo. Kodėl?
Viena priežasčių – jų verslo tapatumas. Juk „Xerox“ visų pirma buvo kopijavimo mašinų bendrovė, tokią tą bendrovę matė ir vartotojai. Kol kompanijos vadovai sprendė savo verslo tapatumo problemas, asmeninių kompiuterių rinką užėmė kitos bendrovės.
Tada „Xerox“ nusprendė nekeisti tapatumo, o pasinaudoti senuoju. Jie darė tai, ką išmanė geriausiai – gamino kopijavimo ir spausdinimo įrangą.
Kai suprantame, kad reikia keisti savo elgseną, mums tai krize negresia, tačiau tapatumo permainos daugeliui atrodo grėsmingos ar net neįmanomos. Kai mus priverčia atsisakyti savo esminių įsitikinimų, pajuntame skausmą, o kartais žmonės verčiau renkasi mirtį.
Tai dramatiškai pavaizdavo Viktoras Hugo romane „Vargdieniai“. Romano herojus Žanas Valžanas, paleistas iš katorgos, kur kalėjo už duonos kepaliuko vagystę, susivokia, kad jis įgijo nusikaltėlio etiketę. Paniekintas, atstumas ir bejėgis, jis pagaliau susitaiko su savo nusikaltėlio tapatumu ir pradeda elgtis kaip nusikaltėlis.
Kai viename mieste nakčiai jį priglaudžia vietos vyskupas, jis pavagia iš jo sidabrinius indus. Vėliau kelyje jį sustabdo policija, tikrina ir randa grobį. Jam vėl gresia katorga.
Policija suveda jį į akistatą su vyskupu, tačiau tas pasako, kad sidabrą buvusiam kaliniui dovanojo. Maža to – priduria, kad anas pamiršęs pasiimti dvi sidabrines žvakides.
Žanas Valžanas paleidžiamas, kad pradėtų naują gyvenimą. Dabar jis turi reaguoti į vyskupo veiksmus. Kodėl šis juo pasitikėjo? Kodėl neįskundė policijai? Vyskupas pasakė, kad laiko jį savo broliu, kad jis Dievo vaikas ir sąžiningas žmogus.
Toks elgesys sulaužo Valžano kalinio tapatumą. Jis suplėšo kalėjime išduotus dokumentus, keliauja į kitą miestą ir pradeda naują gyvenimą. Jo tapatumas jau pasikeitęs. Jis tampa bendruomenės lyderiu ir padeda žmonėms.
Tačiau kartą jį pastebi ir atpažįsta policijos inspektorius Žaveras. Žaveras „žino“, kad Žanas Valžanas yra blogas, o jis pats, inspektorius Žaveras, yra tas, kuris blogus žmones turi atiduoti į teisingumo rankas. Vienoje situacijoje Valažanas turi galimybę nužudyti inspektorių, tačiau kilniai jo pasigaili.
Tada, bemaž visą gyvenimą persekiojęs Žaną Valžaną, inspektorius Žaveras pamato, kad anas jau visai kitas žmogus, gal net geresnis už jį patį. Policininko tapatumas reikalauja buvusį katorgininką suimti, tačiau to padaryti neleidžia sąžinė. Kadangi to vidinio konflikto išspręsti negali, Žaveras nusižudo.
Kaip pakeisti savo tapatumą?
Jei jūsų netenkina esamasis jūsų tapatumas, susikurkite jį kitokį. Visų pirma ženkite šiuos žingsnius:
1. Dabar pat susirašykite, kokie elementai turėtų sudaryti jūsų naująjį tapatumą. Rašydami žinokite, kad turite galios pasikeisti, jums tereikia nuspręsti tai padaryti.
Kas yra tie žmonės, kurie pasižymi savybėmis, kurias norite turėti ir jūs? Ar galite sumodeliuoti jų elgesį? Įsivaizduokite, kad jau išsiugdėte naują tapatumą.
2. Jei iš tikrųjų pasiryžote išplėsti savo tapatumą ir savo gyvenimą, dabar pat nuspręskite, kas jūs norite būti. Užsirašykite tai. Tegu jus užvaldo jaudulys. Būkite kaip vaikai.
3. Dabar susidarykite planą, ką darysite, kad įtikėtumėte, jog jūsų veiksmai dera su jūsų naujuoju tapatumu. Atkreipkite dėmesį į draugus, su kuriais ruošiatės kartu leisti laiką. Ar patvirtins jūsų naująjį tapatumą? O gal jį sugriaus?
4. Praneškite apie savo naująjį tapatumą visiems, kas jus supa. Tuo būdu įsipareigosite jo siekti ir laikytis. Svarbiausia – įsisąmoninkite tai patys ir kiekvieną dieną stenkitės susigyventi su savo nauja etikete – kol ji taps jūsų esybės dalimi.
Kai kitą kartą pagausite save sakančius „aš niekada nepajėgsiu to padaryti“, gerai pagalvokite, ką tai reiškia. Kodėl ribojate savąjį „aš“? Jei taip jaučiatės iš tikrųjų, ieškokite galimybių plėsti savo tapatumą.
Imkitės dalykų, kurie jums atrodo neįmanomi, te jie tampa atskaitos taškais, kurie leis jums pajausti, kad esate galingesni, nei apie save manėte. Esate kryžkelėje. Dabar galite padaryti svarbiausią gyvenimo sprendimą.
Pamirškite savo praeitį. Kas esate dabar? Ką nusprendėte? Negalvokite apie tai, kas jūs buvote. Kas esate dabar? Kuo esate nusprendę tapti? Tegu jūsų sprendimas būna sąmoningas, apgalvotas ir galingas.
Šaltinis: Entonio Robinso knyga „Pažadinkite savyje milžiną“ (2009 m.), kurią Lietuvoje išleido „Luceo“ leidykla.
