Kiekviena šalis turi skirtingus sveikinimosi arba ryšio užmezgimo ritualinius veiksmus: nusilenkimas (prieš gerbiamą asmenį), rankos paspaudimas (sudaryto sandorio patvirtinimas), ranka prie krūtinės (nuoširdumo reiškimas), apsikabinimas (išsiilgimo pripažinimas) ir kiti.
Kiekvienas asmuo nevienodai bendrauja, suartėja su kitais žmonėmis, nes, kaip nustatė mokslas apie elgseną, kiekvienas žmogus, kartais ir pats to nesuvokdamas, stengiasi išsaugoti asmeninę erdvę. Bet geriau tai padaryti sąmoningai.
Kai nepažįstamas ar anaiptol ne artimas žmogus sveikindamasis per arti pripuola, prisikišęs purto ranką, tapšnoja per petį, įsikimba į alkūnę, dažniausiai reaguojama ne žodžiais, o kūno kalba.
Stengiamasi atsitraukti, atlošti galvą, patraukti ranką, taip parodant, kad žmogus peržengė leistiną ribą ir įsibrovė į asmeninę erdvę. Kitaip reaguojama į artimą žmogų ir jo pasisveikinimą.
Mokslininkai teigia, kad yra keturios bendravimo nuotolio zonos, kurias derėtų žinoti kiekvienam:
Socialinis. Didžiausias, kelių metrų tarp kalbėtojo ir klausytojų nuotolis – socialinis, kai asmeniškai sveikintis ne tik nebūtina, bet ir nepageidautina.
Viešasis. Kitas, maždaug dviejų metrų nuotolis – viešasis, kai esame priversti lūkuriuoti. Šį nuotolį gali padidinti, tarkime, rašomasis stalas. Jei apeinate stalą ir pasveikinate įėjusįjį, parodote, kad norite prisileisti jį arčiau.
Asmeninis. Asmeninis nuotolis leidžia pasisveikinti europietiškam etiketui labiausiai priimtinu būdu – paspaudžiant ranką.
Intymusis. Intymusis nuotolis – mažiau kaip 50 centimetrų. Taip arti prisileidžiami itin patikimi, brangūs žmonės, su kuriais suvalgytas ne vienas pūdas druskos ir kuriais neabejojama.
Parengė Justas RAMANAUSKAS
