Prisipažinsiu, gėda. Gėda, nes nedūstu. Praleidau progą, stovėdamas minties tranšėjose, pajusti moralinį ryšį su Tomu Venclova, Algirdu Patacku, Romu Gudaičiu, Eligijumi Dzežulskiu ir kitais minties meno advokatais.
Tiesą pasakius, nesuprantu dūstančiojo ir dusinančiojo priešpriešos. Atrodo, kad tuo metu jie kaip reta panašūs: vienas negali įkvėpti, o kitas, sulaikęs kvėpavimą, visą save koncentruoja į (už)dusinimą.
Gal todėl nesuprantu, kad, deja, esu ne minties, o tik žodžio meno klapčiukas.
O gal todėl, kad aš – fiktyvus intelektualas. Nedega manyje tamsus priešpriešos šaltis. Norėčiau dusti, bet kaip tai įmanoma, kai aplinkui tiek oro minčiai ir kūnui, – dėkui už tai nekvėpuojantiems: dūstančiam ir dusinančiajam.
Kartais ieškau įrodymų, kad visa tai – Asfiksijos kartos auka mums. Bet jų neradęs imu šventvagiškai abejoti visu dusinimo mitu: kas gali uždusinti laisvą kūną ir protą? Maištinga siela, pati save dusinanti ir per šią autoerotinę patirtį vėl atrandanti kančioje subrandinto intelektualo vertę?
Per ilgai užsižaidžiant su dusinimusi iškyla pavojus gyvybei. Užprogramuotas susinaikinimas – Asfiksijos kartos, Kančios intelektualų prakeiksmas. Toks, kaip ir gėda mūsų, „komforto intelektualų“, prakeiksmas ir išganymas.
