Asa Simma, samių kilmės aktorė, dainininkė ir dramaturgė, Klaipėdoje pristatinėdama vasarą vyksiantį Seas modernių menų projektą sužavėjo visus, išdainavusi savo samišką vardą, kurį jai dar prieš krikštijant padovanojo senelis.
Pasirodo, kad kiekvienam samiui per gyvenimą suteikiami net keturi vardai, kuriuos reikia išdainuoti ypatingu būdu, samių vadinamu "jojka". Tačiau praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje bažnyčiai uždraudus šias pagoniškas apeigas, Asa taip ir neturėjo galimybės įgyti naujo vardo, įprasminančio jos gyvenimo kelią. Tačiau 40-metė moteris tikrai negali pasakyti, kad tas kelias būtų buvęs nuobodus ir paprastas.
- Gimiau Švedijos Laplandijoje, tolimoje šiaurėje. Mūsų Karesuando kaimelis buvo ypatingas tuo, kad jį kirto upė, kuri ir buvo laikoma siena tarp Švedijos ir Suomijos. Tad tą pačią dieną galėdavau apsilankyti ir vienoje, ir kitoje šalyje. Visa mūsų šeima stengėsi kaip įmanoma išlaikyti visas samių tradicijas. Ir nors bažnyčia buvo uždraudusi dainuoti mūsų tradicines dainas, mano mama slapčia jų manęs mokė. Pabaigusi mokyklą išvažiavau studijuoti dramos į Kopenhagą. Paskui mokiausi Helsinkyje. Čia subūrėme samių teatro grupę, kuri vėliau tapo Nacionaliniu samių teatru. Vėliau sekė mokslai Stokholme ir nesibaigiančios kelionės po pasaulį. Teko gyventi Skandinavijos šalyse, Kanadoje, JAV, Japonijoje, Rusijoje. Mano buvęs vyras - Kanados indėnas. Jis padėjo man labiau suvokti ir manosios tautos identitetą. Jis atlikinėdavo savo genties ritualus, o aš - dainuodavau. "Jojka" tradicijos leidžia mums į melodijas sudėti tai, ką jaučiame, matydami, pavyzdžiui, kalną. Jo grožis pagimdo "jojka" ir garsai per mane tiesiog liejasi, išreikšdami viršukalnės grožio pagimdytas melodijas. Aš tampu savotišku instrumentu, tarpininku tarp gamtos ir žmogaus.
Su savo vyru susilaukėme dviejų sūnų ir nors gyvenu Stokholme, su sūnumis taip pat bendrauju tik samių kalba. Prieš penkerius metus išsiskyriau, psichologai padėjo žengti šį sunkų žingsnį, bet su buvusiu vyru esame draugai ir kai aš keliauju, jis prižiūri vaikus.
- Jums labai svarbi samių kultūra. Papasakokite apie savo tautą.
- Samiai, arba kaip dar mus vadina svetimšaliai, - lapiai, yra pati seniausia tauta Skandinavijoje. Praėjusio amžiaus viduryje vienas švedų mokslininkas atlikinėjo samių DNR tyrimus ir priėjo prie išvados, kad mūsų DNR labai skiriasi nuo kitų Skandinavijos gyventojų. Jo teigimu, mūsų tauta dešimt tūkstančių metų turėjo gyventi izoliuotai, kad susidarytų toks DNR. Ir išties, kai visa Skandinavija dar buvo padengta ledynais ir tik nedidelis lopinėlis šiaurės Norvegijoje, kur prateka Golfo srovė, buvo tinkamas žmonėms, ten ir gyveno samiai. Dabar mūsų pasaulyje išlikę labai nedaug - tik 150 tūkstančių. Norvegijoje gyvena 80 tūkstančių, Švedijoje - 30 tūkstančių, Rusijoje Kolos pusiasalyje - 2 tūkstančiai ir kiti - Suomijoje. Samiai visada buvo klajokliai, elnių augintojai. Ir dabar kiekvienoje šeimoje yra stengiamasi, kad bent vienas iš vaikų tęstų šias tradicijas. Štai vyriausias mano brolis taip pat augina elnius, o kitas - kuria filmus.
- Ar samiai kovoja už savo nepriklausomybę?
- Samiai nori realios savivaldos, nori patys spręsti, ką daryti su jų protėvių žemėmis, kur ir kada vartoti mūsų kalbą. Juk samių kalba turi net 7 dialektus. Apibūdinti sniegui mes turime 180 žodžių. Aš jų žinau 50, bet jei būčiau elnių augintojo pati, žinočiau visus 180, nes sniego pojūtį taip pat reikia išsiugdyti.
Samių nepriklausomybė - tai utopija, mes tai suprantame. O be to, samiai yra labai ramūs žmonės. Mes niekada su niekuo nekariavome. Mūsų kalboje ir žodžio "karas" nėra. Kai mes kalbame apie Irako karą ir šių dienų aktualijas, mes priversti vartoti suomišką žodį karui apibūdinti. Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje egzistuoja samių parlamentai, bet tai labiau biurokratinės institucijos, kurios rūpinasi mūsų tautos reikalais, o ne realia savivalda. Susipažinti su mūsų tauta ir jos siekiais prieš dešimtmetį buvo atvykęs ir Dalai Lama. Tai nuostabus, puikų humoro jausmą turintis žmogus. Ir man teko su juo pusryčiauti. Pas mus jis atvyko, kai buvo labai šalta, net minus 38. Ir tada labiausiai jis apgailestavo, kad jų religija draudžia nešioti apatinius...
- Kokie būdo bruožai dar būdingi samiams?
- Kadangi mums tenka gyventi labai atšiauraus klimato sąlygomis, mūsų žmonės yra išsiugdę neįtikimą kantrybę, ištvermę ir humoro jausmą. Jie nuolat juokauja, nes kaip kitaip įvaldysi gamtą ar praskaidrinsi ilgas laukimo valandas. Samių ištvermę ugdo ir tai, kad jie nuolat keliauja. Daugiausiai mūsų gyvena palei kalnų virtinę, einančią tarp Norvegijos ir Švedijos, mat elniams vasarą reikia kalnų. Samiai labai geranoriški. Manau, tai puiki, kūrybinga tauta. Įdomu ir tai, kad Suomijoje buvo atliktas tyrimas, kurios tautos vyrai yra pajėgiausi, tai yra kieno kraujyje yra daugiausiai testosterono. Ir pasirodė, kad pirmoje vietoje yra būtent samiai. Po jų rikiuojasi Australijos aborigenai. Tai išgirdę žmonės dažnai klausia, kodėl aš neteku už samio. Bet juk tada kūrybai laiko neliktų, visą dieną ir naktį lovoje tektų praleisti!
- Ką jums reiškia būti same?
- Mano tautinis identitetas lemia visą mano gyvenimą ir visą mano kūrybą. Ir jei aš neklajoju su elnių banda, tai klajoju iš vienos meno rūšies į kitą. Bet manyje visada gyvas jausmas to, kas aš esu, kas yra mano tikrieji namai ir kokiam pasauliui priklausau. Aš jaučiuosi labai turtinga, nes aš turiu daugybę svajonių ir mane nuolat aplanko įkvėpimas. Aš stengiuosi, kad apie samių kultūrą sužinotų ir kiti.
Kai 2000 metais Helsinkis atliko Europos kultūros sostinės misiją, mes su kolegomis nutarėme paimti samių ir suomių tradicinių švenčių kalendorių ir perkelti jį į meninės išraiškos erdves. Man teko žaisti pavasario lygiadienio temą, šviesos ir tamsos kovą. Pamaniau, kad tam puikiai tiks dešimties besilaukiančių moterų choras. Ir manau, kad mūsų projektas pavyko. 2001 metais man teko septynis mėnesius praleisti Holivude, talkinant norvegams, kuriantiems informacinį filmą apie samių kultūrą. Tačiau Holivudas manęs nesužavėjo, niekada ten nebegrįšiu. Tai labai keista gamykla. Mane daug labiau traukia mano kalnai, elniai ir sniegas.
- Klaipėdoje jūs lankotės pirmą kartą, kokie įspūdžiai?
- Čia atvažiavome iš Liepojos, kur buvome apsistoję Karaostros rajone. Sušalome baisiausiai. Tad pirmiausia "Europos" viešbutyje prisileidau karštą vonią vandens ir mirkau kokį pusvalandį. Lietuvoje aš pirmą kartą. Atrodo, kad labai daug spėjote nuveikti po nepriklausomybės atgavimo. Visur švaru, namai prižiūrėti. Sutikau čia daug jaunų žmonių, kuriems rūpi jūsų šalies ateitis. Tai labai džiugina. Na, o lietuviai sudaro laimingų žmonių įspūdį. Labai laukiu vasaros, kai čia galėsiu atvažiuoti dar kartą.
Kalbėjosi Jolita Kraniauskaitė
“Vakarų ekspresas” (http://www.vakaru-ekspresas.lt)
