Kylant šaltam rūkui, lyjant už lango, prablaškyti gali dar vis spalvoti medžių lapai arba dar ryškesni šios vasaros prisiminimai...
Viskas prasidėjo šių metų gegužės mėnesį, kai nuobodžios sesijos pradėta kankinti, bandžiau surasti minčių save pozityviai nuteikti. Geriausia išeitis – kurti vasarai planus! Neturėdama daug vilčių rasti darbą krizės apimtoje Lietuvoje, nusprendžiau pasirinkti savanorišką veiklą Prancūzijoje. Juk kalbą moku, o neaplankytų vietų šioje šalyje dar daug!
Nepasikliovusi jokių agentūrų pagalba, tiesiog radau vieną didžiausių savanorystės organizacijų, kurios tikslas – saugoti Prancūzijos paveldą. Pasirodė įdomu ir dar negirdėta Lietuvoje, todėl viskas nuspręsta- važiuoju! Vedama šių minčių, netgi gerai išsilaikiau sesiją. Todėl galėjau krauti lagaminus kelionei.
Nutarusi daug pamatyti šią vasarą, su šeima aplankiau Šiaurės jūrą Vokietijoje. Savaitę gyvenau Nordstrand saloje potvynių ir atoslūgių ritmu, bei pievomis pilnomis avių. Po savaitės, susikrovus kuprinę ir palikus šeimą toliau ramiai atostogauti išvykau laimės ieškoti į Prancūziją. Taip, tai dariau viena, visų labai gąsdinama ir įtikinėjama, kad galiu ir nebegrįžti.
Taigi, nusprendusi atvykti šiek tiek anksčiau nei prasidės savanorystės stovykla ir prisitaikyti prie vasaros karščio(apie 50 laipsnių šilumos!), apsistojau kelioms dienoms Marselyje. Miestas saulėtu peizažu, turkio spalvos Viduržemio jūra, nuostabiais monumentais ir uostu. Tačiau veiksmo jame netrūksta, juk ne be reikalo jame filmuotas „Taxi“ filmas!
Pagaliau išaušo mano savanorystės diena! Nuvykusi autobusu į mažą pietų Prancūzijos kaimelį Flassans sur Isole, radau be manęs dar vienuolika tokių kaip aš. Vienų, atvykusių iš įvairių šalių bei žemynų, bet norinčių bendrauti ir gerai praleisti tris savaites kartu!
Pirmasis, senoje pradinėje mokykloje (ten ir gyvenome) pasitikęs žmogus - mūsų vadovas, 45 metų, jamaikiečių kilmės prancūzas. Vėliau savo pasakojimais mus užbūręs jo klausytis iki paryčių. Dauguma mūsų buvo studentai, atvykę iš įvairių šalių: Turkijos, Anglijos, Graikijos, Kanados, Prancūzijos, Belgijos. Apie Lietuvą daugelis nebuvo net girdėję. Tačiau gyvenamoji vieta ar amžius čia nereiškė nieko. Kartu su mumis savanoriavo ir 57 metų farmacininkas ispanas, prieš metus svėrės 130 kilogramų, o dabar perpus tiek, važinėjantis riedlente ir visuose šokiuose užvedantis publiką!
Na taip, juk dirbome. Jau kitą dieną važiavom į kaimelyje ant kalno esančią pilį, kurią turėjome atstatinėti. Taigi, rūšiavome akmenis, maišėme betoną ir lipdėme apgriuvusias pilies sienas. Keldavomės anksčiau nei visas kaimelis, penktą ryto, o baigdavome apie pietus. Taip išvengdavome varginančios saulės ir turėdavome daug laisvo laiko.
Laisvalaikį leidome važiuodami prie ežerų, jūros, lankydami muziejus, pilis, mėgaudamiesi vietinių ūkininkų gaminamu vynu, vykdavome į aplinkinių kaimelių šventes, džiazo festivalius, žiūrėdavome filmus lauko kine ir bendraudavome su pietiečiais. Toks buvo atlygis už mūsų darbą. Taip pat pristatinėdavome savo šalis, kartu gamindavome nacionalinius patiekalus. Ne taip jau ir lengva būdavo suderinti lietuvišką virtuvę su graikiška ar turkiška ir paruošti visiems skanią vakarienę!
O dabar, rudens vėjams ūžiant už lango, šie prisiminimai suteikia jaukumo ir šilumos. Dar vis jaučiu levandų kvapą, matau turkio spalvos jūrą, kaimelio žmones, nepraeinančius be šypsenos ir šilto pasisveikinimo, mūsų nuostabią kompaniją šokančią miestelio šventėse. Prisiminimuose vis lieka paskutinis vaizdas išvykstant iš Prancūzijos, tai moteris mieganti saulės atokaitoje ant suoliuko, niekur neskubanti ir besimėgaujanti eiline diena..
Rūta Murnikaitė
