Planuojant atostogas, svarbiausia tinkamai pasirinkti su kuo važiuoti. Geriausia, kai važiuoji su gerais, bet nelabai įkyriais draugais. Mano kompanija kaip tik buvo tokia – aš ir dar du stomatologai. Visi mes iš Sankt Peterburgo. Beje, nors ir pats esu stomatologas, per dvi prie Viduržiemio jūros praleistas savaites nė karto neištariau žodžio „dantys“, kas jau apibūdina mūsų atostogas kaip gana linksmas!
Kryptį rinkomės neilgai – pageidavome tik jaunatviško ir ne itin brangaus viešbučio šalia paplūdimio. Turkija, Kemeras – skamba ne itin romantiškai... bet vis dėlto Viduržiemio jūra.. „Varom“,- pasakėm mes ir per porą dienų susikrovėm daiktus.
Antalijos aerouostas, serpantino kelias, kalnai.. Atvažiavus į viešbutį iš karto nubėgome prie jūros. Viskas buvo nuostabu, išskyrus viešbučio numerį.. Trivietis kambarys buvo be lango, su maža dvigule lova, bei papildoma išlankstoma lova, kuri lūžo vos ant jos atsisėdus. Vietoj kondicionieriaus – grotelės sienoje, kurios buvo papuoštos pelėsiais, neveikė šaldytuvas, bei iš dušo beveik nebėgo vanduo.. mes buvom šokiruoti.. Apgailestaudami, kad iš vis kažkur važiavome mes pusę nakties keikėm viešbutį, kelionių agentūrą, bei pusę savo pažįstamų (šiaip sau). Ryte, registratūros darbuotojas gavo 50 eurų, o mes persikėlėme į geriausią viešbučio liukso numerį, su veranda, balkonu, bei vaizdu į jūrą.. Bet.. viešbutyje visai nebuvo panelių!
Nežiūrint į tai, kad man 25-eri, visa širdimi tikiu meilę, be to po audringo studentiško gyvenimo jau nebesu nuotykių ieškotojas. Pasakiau sau: „Aš taip nebegaliu. Aš mėgstu melodramas.“ Aš klausau Toni Braston ir Whitney Houston kai važinėju po naktinį miestą, aš rašau eilėraščius, nors man jau nebe septyniolika... ir taip, aš netikiu į seksą be meilės.. kaip ten nebūtų, netikiu. Visada skeptiškai žiūrėjau į kurortinio romano sąvoką, ji man rodėsi gan juokinga.. todėl, kol mano draugai ieškojo nuotykių Kemero paplūdimiuose, aš džiaugiausi saule ir bandžiau rasti vidinę pusiausvyrą...iki rugpjūčio 19d. – mano gimimo dienos. Šią dieną mes nusprendėme praleisti plaukiojant laivu ties miesto pakrantėmis. Ten aš ir sutikau dvi puikias ir linksmai besišypsančias paneles iš Lietuvos, kurios patogiai įsitaisiusios pradėjo degintis. Tokioje aplinkoje, kai supa jūra, šviečia saulė ir visiems itin gera, buvo neįmanoma ilgai likti nepažįstamais. Mes visą dieną kartu juokėmės, žaidėm šaškėmis, maudėmės, šokome, bei gėrėme vyną. Mums buvo labai gera... ypač su viena iš dviejų merginų.. Ši, laime spinduliuojanti, bei atvira anglų kalbos mokytoja iš Vilniaus negalėjo man nepatikti. Mane iš proto vedė jos gyvas bei seksualus akcentas, dėl kurio aš ją vadinau „Mano Ingeborga Dapkūnaitė“. Visą dieną praleidome kartu.. man senai nebuvo taip gera ir jauku bei, pasirodė, kad aš ne tik ja žavėjausi, bet buvau jai dėkingas... „va tokios jos – juokais aš sakiau draugams, - Europos sąjungos gyventojos“.
Vakare, norėdami pratęsti šventę, mes visa mūsų didele kompanija nuėjome į mūsų viešbutį, kuriame grojo gyva muzika ir vyko šokiai, bei įsitaisėme verandoje, su vaizdu į visą šurmulį. Tačiau dar nespėjus prasidėt linksmybėms, prie mūsų priėjo keletas apsauginių. Po kelių minučių jų vis daugėjo, atbėgo administratoriai, buvo iškviestas net pats direktorius. Situacija buvo paaiškinta trumpai ir agresyviai: jūs įsiveržėte į mūsų viešbučio teritoriją, kurioje nebegali būti pašalinių žmonių. Arba po minutės svečiai dingsta, ar bus iškviesta policija (gan drąsios taisyklės, su kuriomis dar niekur neteko susidurt). Gyvendamas Rusijoje, pripratau visur ir visada tartis, bei bandžiau rasti kompromisą, tačiau tuoj įsimaišė lietuvaitė, kuri priprato prie didesnės tvarkos, ir pradėjo reikalauti viešbučio taisyklių, personalo prisistatymo, bei mandagesnio bendravimo. Ji uždavė krūvą klausimų, bet turkai net nenorėjo jos klausyti. Atsakymas buvo vienas – tu moteris, mes kalbam tik su vyrais. Tuo tarpu viešbučio direktorius pažiūrėjo į mane ir pasakė: “mano ex-vaikinas dabar „prie valdžios“, jūs turėsit labai daug problemų mūsų šalyje, ar norit to?“ Po šių žodžių panelės visai įniršo, o mes stengiamės susivaldyt ir nesukelt dar didesnio konflikto. Vienintelė išeitis buvo susitarti, kad mes visi išeiname.
Atsimenu, kaip mes sėdėjome parke ir mano „Dapkūnaitė“ graudžiai verkė reikalaudama teisingumo, vis kartojo, kad taip nedaroma, taip nesielgiama.. o man sunku buvo jai paaiškinti, kad Turkija – tai trečiųjų šalių valstybė, ir nežiūrint į jos narystę NATO, čia turistams nesuteikta daug teisių...
Nepaisant visko, likusią atostogų dalį, mes praleidome labai įspūdingai, bei romantiškai... ir jau po kelių mėnesių aš susiruošiau skristi į Vilnių, pas savo mielą „Dapkūnaitę“..
Niekada nežinai, kur ir ką tu sutiksi, niekada nežinai, ką tau atneš gyvenimas... reikia tiesiog būti jam dėkingu... Stomatologas iš St. Peterburgo, bei anglų mokytoja iš Vilniaus...taip, turbūt mums buvo lemta susitikti Turkijoje. Kažkam ten iš aukštai geriau matyti, kaip teisinga...
Istoriją atsiuntė Georgij ir mano „Dapkūnaitė“
