Dar - laimėtas "Jaunimo estrada 89" konkursas, kuris tuo metu buvo tolygus dabartiniam metų „Top 10“. Buvo ir nusivylimų, kai į koncertą ateidavo vos keli žiūrovai“, - sako šešiasdešimtmetį netrukus minėsiantis dainų autorius ir atlikėjas Arvydas Vilčinskas.
-Kalbėti apie tai, kad salės būdavo pilnos žiūrovų, matyt, yra malonu, ir tie prisiminimai – šildo. Tačiau buvo visko: ir ekonominio sunkmečio metų, Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius? Ar tiesa, kad net ir sunkiu periodu žmonės nori ne tik duonos, bet ir žaidimų?
-Greičiausiai taip. Tiesą sakant, prisiminimai malonūs visi: ir tada, kai buvo pilnos salės, ir tada, kai jos buvo beveik tuščios.
Dažnai žmonės noriai eitų į renginius, bet tiesiog neturi tam pinigų. Štai, pavyzdžiui, maždaug 1992-1993 metais, kai lietuviški pinigai buvo "vagnorkės" – tai buvo laikas, kai žmonės į įvairius renginius rinkosi vangiai. Tiesiog trūko pinigų.
Man koncertuojant kaimuose, viena veikli kultūros namų direktorė pasiūlė: imkit už bilietą ne tik pinigus, bet kad būtų galima atsiskaityti ir bulvėmis ar lašiniais. „Pamatysit, kiek ateis žiūrovų“, - kaip dabar atsimenu jos žodžius.
Tai taip ir sutarėm. Vaizdas prieš koncertus būdavo gražus: ateina močiutė su trijų kilogramų bulvių maišeliu, kuris dar ir perrištas gražia raudona juosta. Arba lašinių „bryzas“, įvyniotas į blizgantį dovanų popierių.
Pati direktorė, kuri dar ir kasininkė, bulves pila į didelius maišus. Tą dieną turėjau tris koncertus aplinkiniuose kaimuose tad vakare jau prisirinko penki didžiuliai maišai bulvių, kelios dešros ir ne vienas kilogramas lašinių.
Kur visa tai dėti? Mano automobilis prikrautas aparatūros, ir daugiau niekas netelpa. Tad atvažiavus autobusui, važiuojančiam į Kauną, su vairuotoju sutartis buvo trumpa ir aiški: už parvežimą į Kauną vienas bulvių maišas tau, keturi - man.
Skubiai parvažiavau į Kauną, iškroviau aparatūrą ir autobusų stotyje pasikroviau bulves. Rūsio tada neturėjau, tad išdalinau jas giminėms ir draugams, o šie paskui vaišindavo cepelinais.
-Minite savo 60 metų jubiliejų, ir ta proga žiūrovus kviečiate į koncertus. Tačiau tokia proga atsisakyti bulvėmis, matyt, netiktų?
-Net neabejoju, kad pikti komentatoriai man tą būtinai pasiūlys.
-Jei rimtai, kokie tai bus koncertai: senų ar naujų dainų? Ko tikėtis žiūrovams?
-Visų pirma noriu pasakyti, kad prieš šiuos koncertus jaučiuosi taip, kaip prieš keletą metų, sugrįžęs iš JAV ir vėl ėmęs koncertuoti Lietuvoje. Nežinau, kodėl. Matyt, gyvenime yra tam tikros ribos, tam tikri mūsų vidiniai taškai, emocijos.
O gal todėl, kad pirmasis šio turo koncertas vyks Alytuje – mieste, kuriame pirmą kartą po 17 metų trukusios emigracijos, aš vėl stovėjau scenoje. Kaip ir kadais – su gitara. Tik be plaukų (juokiasi).
Esu dėkingas alytiškiams už tai, kad pirmojo koncerto Lietuvoje metu „nenušvilpė“. Koncertui ruošėmės net penkias valandas - garsas, apšvietimas, lazeriai, vaizdo ekranas buvo mano nuosavi ir mano programuoti. Net sniegas krito! Tiksliau, turėjo kristi.
Bet prieš koncertą truputį pritrūko laiko ir laimės viską patikrinti. Per koncertą, įjungus sniego mašiną, visos šviesos užgeso. Ačiū Dievui, garsas liko. Taigi, atidainavau likusią pusę dainos visiškoje tamsoje.
Pradžioje žiūrovai manė, kad čia toks sumanymas. Bet kai tamsoje pradėjau dainuoti dar vieną dainą, suprato, kad kažkas ne taip.
Salėje pamačiau savo vadybininkę, tamsoje ropojančią laiptais ir bandančią rasti žmogų, galintį įjungti bet kokią šviesą. Galų gale šviesa atsirado, paskelbiau trumpą pertrauką, per kurią įjungiau iššovusį apšvietimo elektros saugiklį.
Šį kartą scenoje būsiu ne vienas. Kartu su manimi scenoje bus 11 muzikantų ir, žinoma, jokių fonogramų ir jokių įrašų. Viskas - gyvai. Net garsusis traukinys bus gyvas!
Koncertinis turas „Man – 60“ prasidės gruodžio 6 dieną Alytuje, o baigsis gruodžio 28 dieną Šiauliuose. Turo metu aplankysime taip pat ir Uteną, Kupiškį, Jonavą, Panevėžį, Tauragę, Ukmergę.
Labai kviečiu visus jus į savo gimtadienį. Gimtadienių švęsti, beje, nemėgau niekada, todėl per savo gimtadienį dainuosiu jums visas geriausias savo dainas.
