Tautos, kaip ir pavienio žmogaus, gyvenimą žymi simbolinės datos, įprasminančios tą judrią begalinę tuštumą, kuri vadinama laiku. Kartais nutinka taip, kad tautos kelią žyminti simbolinė data vienam ar kitam žmogui sutampa su realia data. Taip nutinka tada, kai žmogui lemta būti tautos gyvenimo simboliu tapusių įvykių dalyviu.
Man pačiam ir mano bendraamžiams Vasario 16-oji tėra tik simbolinė data, o Kovo 11-oji pirmiausia žymi visai realų įvykį, išgyventą lygiai taip pat, kaip išgyvenamas danties skausmas ar saulėtekis. Tačiau net amžininkai tautos gyvenimą lemiančiuose įvykiuose dalyvauja nevienodai. Dauguma juos stebi iš tolo ir tik visai nedidelė saujelė juose dalyvauja. Jei esi tarp pastarųjų, svarbiausiųjų datų žemėlapis gerokai skiriasi nuo to, kuris perduodamas palikuonims ar įsirėžia į tuos įvykius iš toliau stebėjusių amžininkų atmintį. Net dabar, praėjus keturiolikai metų nuo tos dienos, kai buvo paskelbta antroji nepriklausomybė, svarbiausia lemtingųjų įvykių data man lieka ne 1990 m. kovo 11-oji, o 1988-ųjų birželio 3-ioji, kai Vilniuje, Mokslų akademijos didžiojoje salėje, netikėtai atsirado keliolikos žmonių būrelis, vėliau pervadintas Sąjūdžio iniciatyvine grupe. Abejoju, ar kas nors iš buvusiųjų toje salėje manė, kad šiems žmonėms bus lemta vesti Lietuvą į visiškai naują epochą, kurią - gal tik sąlygiškai - galima pavadinti laisvės metais. Bent jau man tokia mintis nebuvo kilusi. Salėje tvyrojo labai miglota atmosfera, kurioje būta pačių prieštaringiausių jausmų - baimės, ryžto, vilties, nežinios, nerimo, lūkesčio, skepsio, nedrąsaus džiaugsmo, nuostabos, o galų gale ir neaiškumo. Iš tvankios salės išėjęs į švelnų birželio vakarą, net nepagalvojau, kad Lietuvoje prasidėjo revoliucija. Tokia Istorija iš arti: pilka ir banali, beveik nesiskirianti nuo blyškios kasdienybės. Bet revoliucija prasidėjo ir toje salėje mus gaubęs neaiškių jausmų kamuolys išsivyniojo į dienas, mėnesius ir metus, nudažytus tarpais džiaugsmu, tarpais neviltimi, tarpais neapykanta, tarpais abejingumu, tarpais liūdesiu, tarpais skepsiu, tarpais baime, o tarpais - pavyzdžiui, kaip šią akimirką - vėl neaiškumu. Ir vis dėlto, praėjus beveik šešiolikai metų nuo anos dienos, šis bei tas paaiškėjo, todėl jausmų darbą bent jau trumpam įmanoma pakeisti proto darbu ir paklausti: kas gi vyko ir įvyko per tuos šešiolika metų?
Šeši stebuklai
Kad ir kaip būtų keista, kad ir kaip strigtų liežuvis, pirmas žodis, ateinantis į galvą ir, kiek egzaltuotai, nusakantis šitų metų vyraujančią spalvą, man yra žodis "stebuklas". Ir net ne vienas, o keletas. Žinau, kad istorikui ar politikui toks žodis nepatiktų ir su panieka šyptelėjęs jis tarstelėtų: seiliojimasis! Bet aš nei istorikas, nei politikas, todėl galiu leisti sau pasiseilioti, pernelyg nesirūpindamas nei savo objektyvumu, nei gelžbetonine rimtimi, nei šaltakraujiško mokslininko reputacija.
Pirmąjį stebuklą padarė Rusijos imperija, toji siaubinga jėgos mašina, turėjusi galingiausią pasaulyje armiją ir efektyviausiai dirbusį teroro aparatą: ji subyrėjo per keletą mėnesių lyg kortų namelis. Kodėl taip atsitiko, man visiškai neįdomu. Man svarbiausia, kad tai atsitiko, vadinasi, iš principo gali atsitikti bet kur ir bet kada. Niekada nelaidok laisvės visiems laikams - tokia viltinga išvada dabar skaidrina mano gyvenimą.
Antrąjį stebuklą padarė tiek keikta, niekinta ir net dabar niekinama lietuvių inteligentija ir pirmiausia vadinamieji humanitarai, sudarę Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Vilniaus ir Kauno tarybų branduolį. Taip, patinka tai kam nors ar nepatinka, tačiau nuo akivaizdžių faktų niekur nepabėgsi: ir pirmąją, ir antrąją nepriklausomybę Lietuvai padovanojo inteligentai humanitarai - muzikantai, filosofai, poetai, mokytojai, teisininkai, aktoriai, profesoriai ir ne profesoriai, trumpai tariant, tie žmonės, kuriuos, pasak Balio Sruogos, gali atpažinti iš "kinkų drebėjimo". Kad ir drebindami kinkas, būtent inteligentai tapo revoliucijos vadais ir, jų garbei, atvedė Lietuvą į laisvės metus. Gal kas pasakys, kad vadovauti revoliucijai daugiau nebuvo kam: mes neturėjome nei aristokratijos, nei turtingų žmonių sluoksnio, nei karinio elito, nei apskritai jokios politinės klasės ar politinio luomo. Žinoma, kad taip, tačiau šis faktas nė per nago juodymą nemenkina inteligentijos nuopelno ir net jį padidina. Jei kas nors kada nors paklaus savęs, koks Rytų Europos šalių, įskaitant Lietuvą, įnašas į pasaulio istorijos politinę patirtį, atsakymas bus visiškai aiškus: Antikoje ir Vakarų Europoje didžiąją politiką darė kraujo ir turto aristokratija, Rytų Europos politinėje arenoje kritiškais momentais vyravo kalbos aristokratija, nesvarbu, kaip ją pavadintume - inteligentais ar intelektualais.
Trečią stebuklą padarė ta pati inteligentija, taikiai, be kraujo, giljotinų, teroro ir smurto perdavusi valdžią veiklos žmonėms. Atlikę savo darbą 1988-1997 metais, aktyviausieji pirmojo Sąjūdžio vadai, dažniausiai niekieno nespiriami, sugrįžo ten, kur jaučiasi geriausiai - į auditorijas, kabinetus, dirbtuves, prie rašomojo stalo ar molberto, ir tik keletas tapo profesionaliais politikais. Tačiau klysta tie, kurie mano, kad į savo nišą sugrįžusiems inteligentams visai nesvarbu, kas vyksta Lietuvoje ir kaip valdoma valstybė. Neabejoju, kad stojus kritiškai akimirkai, Sąjūdžio tėvai-įkūrėjai sugrįš į aktyvią politiką ir pasistengs padaryti tą patį, ką jau padarė lemtingomis Lietuvos istorijos valandomis.
Ketvirtą stebuklą padarė nežinia kas: likimas, geopolitiniai vėjai, dalis tautos, nors ir patyrė šimtmečius vergijos, vis dar išlaikiusi laisvės, padorumo, išdidumo ar orumo instinktus. Lietuva išvengė diktatūros, tironijos ar autoritarinio režimo, nors tokiam režimui atsirasti ir įsitvirtinti egzistavo visos objektyvios sąlygos, net pretendentas į diktatorius. Žinoma, pirmiausia peršasi mintis, kad įsitvirtinti tironijai sutrukdė Vakarų Europos įtaka ar net netiesioginis spaudimas. Tačiau štai kaimyninėse šalyse, geografiškai dar labiau įsirėžusiose į Vakarus, jau tupi diktatoriai, mandagiai vadinami prezidentais iki gyvos galvos. O ką kalbėti apie buvusiose Vidurio Azijos respublikose atgimusius sultonatus, nesibaigiantį terorą Kaukaze ir net pačią Rusiją, kur, atrodo, jau esama neklystančio amžinojo prezidento, carų ir generalinių sekretorių įpėdinio.
Penktą stebuklą mums padovanojo Vakarų Europa ir Jungtinės Valstijos, atvėrusios vartus į NATO ir Europos Sąjungą. Nuoširdžiai prisipažinsiu, nežinau, kokios naudos motyvai lėmė tokį Vakarų šalių sprendimą. Nė vienas protingas žmogus - o aš klausinėjau daugelio - man taip ir nesugebėjo paaiškinti, kokia nauda Vakarams iš mūsų, iš tų silpnų ir mažų valstybėlių, iš tų ubagų, be kita ko, toli gražu dar neįveikusių vergijos pagundų, o be to, kiekvieną akimirką galinčių tapti nesantaikos obuoliu didžiojoje Vakarų ir Rytų gigantų kovoje dėl strategiškai ir net geopolitiškai svarbaus Baltijos regiono. Bet dabar man irgi neįdomu, kodėl tai įvyko, tačiau be galo svarbu, kad tai įvyko.
Ir pagaliau šeštą stebuklą padarėme mes visi. Per dešimtmetį beveik iš nieko buvo sukurta visai padori valstybė, kurioje, taip pat visai pakenčiamai, veikia keturios valdžios, sugebėjusios iš Vakarų perimti liberalios valstybės valdymo pradžiamokslį ir minimaliai trukdyti vis veržliau įsisiūbuojančiai ekonomikai bei privačiai iniciatyvai visose mūsų gyvenimo srityse. Tik pienburnis gali manyti, kad valstybės atsiranda savaime ir išdygsta iš žemės lyg grybai po lietaus. Ne, jas sukuria konkrečių žmonių veikla ir, svarbiausia, jų protas. Pasirodo, kad to paties svarbiausiojo dalyko, proto - dėkokime likimui - mūsų tautoje, kurios geriausioji dalis per penkiasdešimt bolševikinio teroro metų buvo sunaikinta, vis dar liko pakankamai, nors, žinoma, mums visiems norėtųsi, kad jo būtų daugiau.
Pradinę baigėme visai pakenčiamai
Tie šešiolika laisvės metų - tai mūsų politikos, ekonomikos ir kultūros pradinė mokykla. Kaipgi mums pavyko ją baigti? Atsakysiu aiškiai: visai pakenčiamai! Galėjo būti daug blogiau, turint galvoje šimtmečių vergiją ir beveik kiekviename lietuvyje glūdintį - dažniausiai slaptą ir jo paties nesuvokiamą - išganytojo, tautos tėvo, kunigo, mahatmos, trumpai tariant, diktatoriaus ar tirono ilgesį. Vadinamoji valdžia per tuos šešiolika metų pirmiausia ir dažniausiai buvo ir yra dergiama kaip tik todėl, kad ji kažko (o gal visko) "neduoda", taigi todėl, kad ji netapo tironu, "stipria ranka", dalijančia riestainius ir bizūno smūgius. "Demokratinės diktatūros" - tai visiškai naujas, pasaulio istorijoje dar negirdėtas terminas, prieš keletą savaičių išrastas ir paskelbtas kažkokio mūsų parapijinio fiurerio - šmėkla kabo virš mūsų galvų.
Todėl, deja, mes negalime miegoti ramiai, ypač dėl to, kad prieš keletą mėnesių Lietuvoje išdygo naujas pretendentas į diktatorius. Ar Lietuva išties netaps "durnių laivu", ant kurio kapitono tiltelio jau dabar puikuojasi trys figūros - rusiškų pinigų į aukščiausią valstybės postą atvestas demagogas, gauruotas Kauno matrosas ir liaudies gynėjas, kažkodėl vadinantis save "rašytoju" ir berods net gaunantis valstybinę pensiją už "nuopelnus" Lietuvai, - o denyje ir triume stumdosi nevykėliai, savo nelaimes projektuojantys į tokius pat nelaimingus "durnių laivo" vadus ir visus kitus vadinantys vagimis?
Vilkimės, kad didžioji tautos dauguma vis dar neplaukia tuo laivu ir niekad netaps jo keleiviais. Ar tai reiškia, kad “durnių laivu” neplaukiančioje Lietuvoje viskas gerai? Žinoma, kad ne. Tik naivuolis ar utopistas gali sapnuoti, kad šiame pasaulyje kada nors ir kur nors bus visiems ir viskas gerai. Nebuvo, nėra ir nebus tokios stebuklingos šalies, kurioje visiems visada gera, nors tai ir neatleidžia mūsų nuo pareigos sakyti ryžtingą "Ne!" mūsų tėvynėje kerojančioms blogybėms: servilizmui, bailumui, zoologiniam pavydui, godumui, tamsumui, korupcijai, valdžios kvailystėms, alkoholizmui, išdidumo stokai, autoritarinio išganytojo ilgesiui ir daugeliui kitų ydų, kurias galime pavadinti vergo sindromais.
Kad ir kaip būtų, esu įsitikinęs, kad šešiolika laisvės metų nenuėjo veltui. Mažų mažiausia jie davė vieną pamoką, kurią vertėtų išmokti ne tik intelektualams, bet ir visiems mūsų nedidelės tautos vaikams: kad ne pinigai, ne kalavijas, ne tankai ir ne raketos su branduolinėmis galvutėmis valdo pasaulį. Jį valdo tokie paprasti dalykai kaip drąsa, išdidumas, savigarba, taurumas, kilniadvasiškumas ir paprasčiausias noras būti laisvam. Ne iš pinigų atsiranda dorybė, o iš dorybės pinigai - taip išsitarė mažos, laisvę mylėjusios tautos sūnus - atėnietis Sokratas. Ši tiesa nė kiek nepaseno, nes, galimas daiktas, atsirado iš nenykstančią vertę turinčios - laisvės - patirties. Mūsų dabartinė situacija labai panaši į tą, kurią išreiškia Sokrato žodžiai, ištarti didžiulės imperijos šešėlyje. Persepolio armijos ir pinigai darė daug, bet toli gražu ne viską. Svarbiausias dalykas priklausė nuo pačių graikų. Tai buvo laisvės darbas. Dabar šis darbas mūsų rankose.
Ar mūsų vaikai - kaip ir mūsų tėvai - važiuos už Baikalo gyvuliniais vagonais, priklauso irgi ne nuo Rusijos tankų ir pinigų, o nuo mūsų pačių - nuo mūsų ryžto išsaugoti per šešiolika metų išsikovotą laisvę.
“Dialogas”
Elenos Tervidytės nuotr.
