Lietuvos aštuoniolikmečiai dar kartą sudrebino Europą ir atsiėmė aukso medalius iš krepšinio legendos Arvydo Sabonio rankų. Pirmenybėse ryškiausiai žibėjo Lietuvos rinktinės aukštaūgio Jono Valančiūno žvaigždė, kurį jau dabar daugelis ekspertų lygina su A.Saboniu.
Brandžiu krepšiniu ir įspūdingais statistiniais duomenimis iš bendraamžių išsiskyręs 18 m. 210 cm ūgio J.Valančiūnas atsiimdamas aukso medalį iš A.Sabonio rankų išklausė garsiausio visų laikų šalies krepšininko linkėjimus.
Ar krepšinio legenda perspektyviausiam Lietuvos krepšininkui linkėjo pralenkti jį krepšinio aikštelėje, mažakalbis J.Valančiūnas neatskleidė. „Telieka tai paslaptis“, – tepratarė aukštaūgis.
Kur kas daugiau jis pasakė aikštelėje. Baudos aikštelėje krepšinio kamuolį it rankinio viena ranka neretai laikydavęs aukštaūgis greitai atlikdavo pirmą greitą perdavimą, o varžovai taip ir likdavo nesupratę, taip elgdamasis lietuvis juokauja ar ne.
Tačiau J.Valančiūnas nejuokavo. Per devynerias pergalingas Lietuvos rinktinės rungtynes aukštaūgis vidutiniškai pelnydavo po 19,4 taško, atkovodavo po 13,4 kamuolio ir blokuodavo po 2,7 metimo.
„Po metų kitų 2-3 šios rinktinės žaidėjai gali drąsiai pretenduoti į vyrų rinktinę, – turėdamas omenyje J.Valančiūną bei gynėjus Deividą Pukį ir Vytenį Čižauską sakė K.Maksvytis. – Ši karta išsiskiria tiek fiziniais duomenimis, tiek charakteriais. Jie -–kovotojai“.
Lietuvos rinktinės kovingumą kaip pagrindinį pergalės raktą įžvelgė ir apdovanojimus čempionams teikęs A.Sabonis. Pasak krepšinio legendos, jeigu J.Valančiūnas toliau dirbs tinkama linkme, ateityje kiekviename čempionate kops ant apdovanojimų pakylos.
J.Valančiūnui ir dar septyniems jaunių rinktinės nariams tai antrieji aukso medaliai. Prieš dvejus metus Italijoje vykusiose Europos šešiolikmečių pirmenybėse lietuvio vedama mūsų šalies rinktinė tapo Senojo žemyno čempione. Tuomet J.Valančiūnas taip pat iškovojo naudingiausio žaidėjo prizą.
– Arvydai, kokia šių aštuoniolikmečių sėkmės paslaptis? – „Respublika“ paklausė A.Sabonio.
– Jie kovingai žaidė. Kaip parodė čempionatas, Jonas Valančiūnas yra galva didesnis už kitus savo varžovus. Galima sakyti, kad jis yra beveik pusė komandos. Vaikinai kovojo kaip komanda. Žinoma, buvo visko – su serbais buvo sunku, su latviais nelengva, tačiau jie parodė, kad gali žaisti komandinį krepšinį, susikaupti ir nugalėti.
– Ši žaidėjų karta jau prieš kelerius metus tuo pačiu stiliumi nugalėjo visus varžovus.
– Tokiu pačiu gal nenugalėjo – jeigu nebūtų pasisekę, pusfinalyje tas stilius galėjo baigtis. O finale jie prieš dvejus metus, kaip ir šiemet, varžovus (čekus – aut. past.) sutriuškino. Šiemet rinktinėje yra keli žaidėjai, kurie jau – kaip vyrukai – galėtų eiti žaisti ir aukščiau. Vieni jau tikrai subrendę, o kiti, matyti, dar yra vaikiški. Ankstesniais metais lietuviai to ir stokodavo. Atvažiuodavo gruzinai, graikai ir viskas būdavo aišku, nes jie būdavo kaip vyrai. O mes – lieknesni, liaunesni. Dabar keli atsirado – ir prašau.
– Visa Lietuva kalba apie Joną Valančiūną. Kuo jis išsiskiria iš kitų varžovų?
– Jis savo ūgį išnaudoja kartu su greičiu. Riešiukas – pasaka. Iš artimų nuotolių nėra taip lengva įmesti, o jo mestus kamuolius krepšys tarsi čiulpia, traukia į vidų. Gynyboje žaidžia puikiai, beveik be pražangų. Ir šiandien nė karto neprasižengė. Jis – centras, paskutinis viską uždarinėja. Žaisti tokioje pozicijoje ir neprasižengti. Vadinasi, jis moka švariai žaisti. Svarbu, kad jam su galva viskas būtų gerai – tada stovės ir stovės ant tos pakylos.
– O kaip jums patiko sūnaus žaidimas?
– Lėtokas jis man. Gynyboje kažką kažkur moka pakrapštyti, ir perdavimas geras, bet manau, kad šiek tiek gėdinasi. Juk ir pats matai, kad jis dar ne tas vyriškas žaidėjas – jaunatviškas. Man atrodo, kad jam reikėtų daugiau bėgioti, per lėtas jis. Kiti krepšininkai yra aštresni, o jis į krepšį meta neužtikrintai. Bet galbūt iš jo kas nors ir išeis. Dar yra laiko. Manau, kad šiame čempionate gauta patirtis jam bus labai į naudą. Tai neįkainojami dalykai.
Rokas Buračas
