Norėtųsi atkreipti skaitytojų dėmesį į iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus Lietuvos socialinėje tikrovėje. Viena yra tai, kad Lietuvos regionuose, atrodo, didžiausia problema gali tapti ne kaimo vietovių situacija, kaip anksčiau atrodė, o sudėtinga rajono centrų ir kitų miestelių gyventojų padėtis. Net ir įstojus į Europos Sąjungą. Nes čia žemės ūkio rėmimo ar buvusiems žemės ūkio darbuotojams skirtos programos tikrai negalios.
Tai kas tada šioms regionų dalims galioja ir ko joms tikėtis? Antras faktas yra dalies mūsų socialinių mokslų ir viešojo administravimo atstovų nesugebėjimas bent kiek adekvačiau vertinti tikrąją padėtį. Buvusių prezidento rinkimų antrojo turo rezultatų, atrodo, neatspėjo arba nenorėjo atspėti nė vienas iš tada komentavusių politologų, sociologų ar ekonomistų. Gal tik žurnalistas Artūras Račas. Trečias akivaizdus neadekvatumo pavyzdys yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bandymas prognozuoti būsimų privačių pensijų fondų dalyvių skaičių. Praėjusiais metais apsirikta nei daug, nei mažai - apie septynis kartus. Šių metų prognozėje, atrodo, gali būti vėl apsirikta kelis kartus, tiesa, dabar jau į kitą pusę. Dar keli tokie prognozavimai ir, atrodo, mūsų oficialių asmenų pasisakymais, pareiškimais ir tyrimų rezultatais bus pradėta rimtai abejoti užsienyje.
Kaip pavojingų ir nenuspėjamų dabartinių Lietuvos politinių realijų “atsivėrimas”, taip ir nemaža grėsmė dar pablogėti situacijai “politiniame fronte” po birželio ir rugsėjo rinkimų ne tik baugina, bet ir verčia ieškoti atsakymų į klausimus: “ar mes bepažįstame lietuviškąją tikrovę?”, “kodėl mus ištiko prezidentinė krizė?”, “kodėl Rolandas Paksas savo laiku tapo toks populiarus?” ir pan.
Nusistovėję Lietuvos stereotipai, atrodo, yra gerokai paardyti ir nusimušę nuo kurso. Akivaizdu, kad tai įvyko daugiausiai dėl “spaudimo iš apačios”, dėl “antrosios Lietuvos atoveiksmio”. Lieka neatsakytas klausimas, kodėl R. Paksas, nepasižymėdamas nei moralinėmis, nei intelektinėmis savybėmis prezidento postui užimti, susilaukė tiek rėmėjų?
Tačiau faktas lieka faktu. Daliai visuomenės jis buvo reikalingas. Sutinku su sociologės Aušros Maslauskaitės komentaru, paskelbtu “Bernardinuose.lt”, kad skirstyti Lietuvą tik į dvi Lietuvas yra per daug paprasta, ir reikėtų matyti bent kelias Lietuvas, bet tai esmės nekeičia. Sąžiningi ir valdžiai nepataikaujantys socialinių mokslų atstovai turėtų pirmieji įvardyti, apibrėžti ir pasiūlyti bent po kelias teorinio ar praktinio pobūdžio rekomendacijas, kaip pajamų ar išsilavinimo prarajas, atsirandančias ir gilėjančias tarp atskirų visuomenės sluoksnių, apriboti ir sumažinti, jokiu būdu neleidžiant socialinei atskirčiai didėti, regioniniams skirtumams stiprėti ir pan.
Tokie pasiūlymai turi teikiami nuolat, nepriklausomai nuo to, ar politikai imsis juos įgyvendinti dabar ar vėliau, ar niekada. Visko visais atvejais ekonomine kalba neapibrėši ir nepamatuosi. Kai kas tarp mūsų visada lieka tvyroti ore. Kai kas fenomenologiškai yra apibrėžiama kaip socialinis-psichologinis klimatas, dvasia ir vertybės.
Robertas D. Putnamas, lygindamas Šiaurės ir Pietų Italiją, priėjo išvadą, kad pirmiausia, kas skatino Pietų Italijos atsilikimą nuo Šiaurės, buvo jos žemesnis socialinio kapitalo ir socialinio pasitikėjimo lygis. Praradus socialinį kapitalą ir socialinį pasitikėjimą praėjusio amžiaus viduryje nuo Šiaurės Amerikos pradėjo stipriai atsilikti Pietų Amerikos valstybės.
O juk dar taip neseniai Argentina, Urugvajus ir Brazilija, atrodo, teikė vilčių. Socialumo vertybės bet kuriame pasaulio kampelyje, net ir globalizacijos eroje, turi užimti prideramą vietą. Antraip nuo savųjų piliečių reiks atsitverti labai aukštomis, gal ir spygliuotomis tvoromis. Vienintelė tokiu atveju humaniška ir racionali išeitis yra pasistengti likviduoti socialinę atskirtį mažinant “asocialumo” židinius ir apraiškas. O asocialiu gyvenime galima pavadinti daug ką - asocialus yra ir ne dėl savo kaltės tapęs valkata, kuris gyvena po tiltu, ir geriantis vyras, kuris muša žmoną, ir Lietuvos Seimo narys Vytautas Šustauskas, kuris visu savo elgesiu ir nuolatiniais išsišokimais tiesiog demonstruoja, kad civilizuotas visuomeninis elgesys jam yra svetimas ir nepriimtinas.
Taigi kalbant apie asocialumą pirmiausia reikia jį apibrėžti. Visais atžvilgiais asocialumas yra rimta problema, nes nukenčia vienas iš svarbiausių psichologinių dalykų - santykis su kitu arba kitais žmonėmis. Asocialumas - tai pirmiausia santykio problema.
