Išvardinti problemas Prezidentė sugeba. Tokį vaizdą Dalia Grybauskaitė suformavo tiek rinkimų kampanijos, tiek metinio pranešimo, tiek savo veiklos metų sukakties paminėjimo metu. Tai nėra blogai. Prezidentas, įvardindamas problemas, turi užduoti toną jų sprendimui. Juolab, kuomet valstybės vadovė turi visuomenės palaikymą.
Deja, pirmąsias savo kadencijos metines D.Grybauskaitė sutiko nesumažėjus nei korupcijai, nei monopolijų, oligarchų skaičiui, nei socialinei atskirčiai. Aišku, vieneri metai labai mažas laiko tarpas esminiams pokyčiams. Tačiau per juos Prezidentės veikloje išryškėjo esminis trūkumas – nėra ir nematyti politinio veikimo sistemos bei strategijos. Todėl daugeliu atvejų kalbos ir veiksmai sekė įvykiams iš paskos. Be to, įvardijus problemą, siūlomi būdai jai spręsti neretai buvo priešingi – t.y. tokie, kurie problemą tik pagilintų ir užaštrintų.
Akivaizdu, kad mokesčių sistema būtent šiuo metu reikalauja kardinalių pokyčių, tuo tarpu Prezidentė šioje srityje „didelių rezervų“ nemato. Kalbant apie „gėdingas pajamas“ iš valstybinių įmonių, D.Grybauskaitė tokia pozicija sąmoningai ar ne, bet palaimino galimą naują privatizacijos bangą (tai atskira tema, tačiau tenka pažymėti, jog dauguma gamybinio sektoriaus arba sunaikinta arba privatizuota, daugumoje valstybinių įmonių valstybė nėra šimtaprocentinė akcininkė, be to nemaža jų dalis yra paslaugų tiekėjos, todėl didesnio pelno siekimas tiesiogiai skriaustų vartotojus, o daugiausia problemų kelia neskaidrūs „viešieji pirkimai“ bei parazituojantys tarpininkai). Tai tik keli niuansai iš Prezidentės pasisakymų liepos 12-ąją.
Pažvelgus į statistinius duomenis, į akis krenta tai, kad šalies vadovė pasirašė 502 įstatymus, o vetavo 8. Sutinku, jog veto dėl veto nėra nei tikslinga, nei protinga. Tačiau, pavyzdžiui, pagrįstai kritikuodama politinių partijų sistemą, D.Grybauskaitė rimtai nesipriešino naujoms partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo pataisoms, kurios tik dar labiau didins pinigų svarbą ir įtaką politikoje bei tolesnį partinės sistemos išsigimimą. Prezidentė nesipriešino ir pajamų apkarpymui socialiai pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams, akcentuodama tik pensijų kompensavimo būtinybę. Tačiau koks procentas pensininkų sulauks tų kompensacijų, jei apskirtai jos kada nors bus mokamos? Prezidentė daug kalba apie paprastą žmogų, bet realiai tiek vidaus, tiek užsienio politika yra orientuota į elitą. Todėl netenka stebėtis abipusiai naudinga jos ir premjero politine simbioze.
Užsienio politikos srityje D.Grybauskaitė, manau, žengė žingsnį ne į priekį, o atgal. Geriausiu atveju, viliantis, kad tai dar pataisoma – kažkur į šoną. Prioritetų perdėliojimas sulaužė 3V (Vašingtonas-Varšuva-Vilnius) strateginę liniją. Tačiau naujų prasmingų užsienio politikos perspektyvų bent kol kas nematyti. Taigi, ateityje visgi gal racionaliau būtų bandyti tvirtinti sueižėjusią strateginę partnerystę negu ieškoti kažko nepamesto.
Na, o vidaus politikoje Prezidentei tektų palinkėti to ryžto, kurį Didžiosios depresijos laikotarpiu demonstravo JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas. Būtent krizės metu jis tvirtai apsisprendė dėl esminių reformų. Suprantama, kad Lietuvos vadovas neturi tokių galių, kaip JAV, tačiau suteikti impulsą teigiamiems pokyčiams Prezidentė turi galimybę. Prisimenant F.Ruzvelto istoriją, visuomenė tai įvertina.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas