Susiklosčiusi padėtis Ukmergėje, kai sutriko gyventojų aprūpinimas šilumine energija, yra dėsninga išdava ne vienerius metus brendusių problemų šalies miestų energetiniuose ūkiuose, kuomet tokia strategiškai svarbi ir socialiai jautri ūkio šaka, kaip šiluminės energijos gamyba ir tiekimas, buvo atiduoti į iš esmės vieno privataus monopolininko rankas. Vilniuje įgyvendinta ydinga praktika, kai miesto šilumos tinklai buvo išnuomoti privačiai kompanijai „Dalkia“, kaip virusas pasklido ir po kitus didesnius bei mažesnius Lietuvos miestus. Ne išimtis ir Ukmergė, kurioje šildymo kainos buvo vienos didžiausių, todėl rajono valdžios siekis šią problemą spręsti yra suprantamas ir sveikintinas. Galima ginčytis ir svarstyti dėl tų problemų sprendimo metodų, kurių ėmėsi Ukmergės rajono valdžia bei pasirinkto laiko, tačiau viena yra akivaizdu, kad Ukmergės rajono savivaldybės veiksmai, ginant teisėtus miesto bendruomenės interesus, atitinka pamatines nuostatas įtvirtintas LR Konstitucijos 46 straipsnyje, kuriame be kita ko nustatyta, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“
Šių įvykių kontekste daugiau abejonių kyla kaip tik dėl centrinės valdžios institucijų užimamos pozicijos Ukmergės klausimu. Stebina tai, jog centrinės valdžios institucijos net nerodo pastangų tinkamai organizuoti teisėtvarkos įstaigų darbą vykdant teismo sprendimus, nes akivaizdu, kad Ukmergės policijos pareigūnai nesugebėjo apsaugoti žmonių nuo smurtinių veiksmų ir leido akivaizdų privačios saugos bendrovės apsaugininkų savivaldžiavimą, dėl ko yra nukentėjusių asmenų. Ypač stebina ir glumina Vyriausybės Krizių valdymo komiteto ir kai kurių valstybės pareigūnų vieši pasisakymai šiuo klausimu. Vos prieš kelias dienas Lietuvos teisingumo ministras Remigijus Šimašius leido sau viešai bauginti Ukmergės rajono savivaldybę tariamais nuostoliais, kuriuos ši esą turėsianti kompensuoti privačiam šilumos tiekėjui, o Krizių valdymo komitetas prakalbo apie Ukmergės savivaldybės politinę atsakomybę. Akivaizdu, jog Teisingumo ministras ir Krizių valdymo komitetas visiškai ignoruoja tą aplinkybę, kad šiuo metu teisme sprendžiamas tarp Ukmergės rajono savivaldybės ir privataus šilumos tiekėjo kilęs ginčas ir, jei ginčo šalys nesusitars taikiai, tik teismai šiame ginče padės tašką bei nustatys, kas yra teisus. Stebina Teisingumo ministro tendencingi svarstymai apie dešimtmilijoninius nuostolius, nors paskelbtais duomenimis privataus šilumos tiekėjo Ukmergėje metinė apyvarta sudarydavo apie 12 mln. litų. Kyla pagrįstas klausimas, ar Lietuvos teisingumo ministras dar prisimena pacituotas Lietuvos Konstitucijos nuostatas? Jei taip, tai kyla kitas klausimas – ar Teisingumo ministras išties atstovauja valstybės ir visuomenės interesams, ar gina privačių monopolininkų interesus?
Nors pagal Lietuvos Konstituciją ir kitus įstatymus teisminė valdžia yra nepriklausoma, tačiau teismų sistema tarnybiniais saitais yra tampriai susijusi su Teisingumo ministerija. Dėl šios aplinkybės visuomenei gali kilti pagrįstų įtarimų ar Teisingumo ministras, kaip institucijos vadovas, minėtais pareiškimais a priori nemėgina daryti įtakos teismų nuomonei sprendžiamame ginče tarp Ukmergės rajono savavaldybės ir privačios bendrovės?
LSDS tokius Teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus ir Vyriausybės pareiškimus vertina ne tik kaip šiurkštų konstitucinio valdžių atskyrimo principo nepaisymą, bet ir atvirą privačių ūkio subjektų interesų protegavimą. LSDS įsitikinusi, jog Teisingumo ministro ir Vyriausybės Krizių valdymo komiteto vieši pareiškimai yra nesuderinami ir su konstitucine teisinės valstybės samprata.
Pažymėtina, kad pastaruoju metu ir kiti ministro R.Šimašiaus vieši pasisakymai, kaip antai agituojant privatizuoti kalėjimus arba siūlymas liberalizuoti Valstybinės vėliavos iškėlimo tvarką, kelia įtarimus, jog R.Šimašius į Teisingumo ministro pareigas atėjo dirbti ne patriotinių paskatų vedamas, ne visuomenės, valstybės ir viešo intereso naudai, o siekdamas toliau propaguoti ir įgyvendinti Lietuvos Laisvos rinkos instituto (LLRI) siūlomus abejotinus ar net valstybei pavojingus valdymo modelius, akivaizdžiai proteguojant privataus verslo interesus. Visa tai sudaro rimtą pagrindą abejoti Ministro kaip specialisto kompetencija ir kaip politiko lojalumu viešajam interesui bei Konstitucijos ginamoms viešosioms gėrybėms.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, kyla pagrįstos abejonės dėl R.Šimašiaus tinkamumo toliau eiti Teisingumo ministro pareigas, todėl LSDS kreipiasi į Respublikos Prezidentę J.E. Dalią Grybauskaitę ir LR Seimo opoziciją, ragindama kelti ir spręsti klausimą dėl Teisingumo ministro R. Šimašiaus atstatydinimo.
Arvydas Akstinavičius
