Praėjusią savaitę koalicinė Vyriausybė susvyravo kaip dar niekad iki šiol. Premjeras Algirdas Brazauskas konservatorių siūlymą sudaryti laikinąją Seimo tyrimo komisiją įvertino kaip niekuo nepagrįstą puolimą prieš save ir užsiminė apie atsistatydinimą, jei tokia komisija vis dėlto būtų įsteigta.
Penktadienį A. Brazauskas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas konservatorių vadovams iškelti baudžiamąsias bylas.
Tokią ūmią premjero reakciją galima paaiškinti dvejopai. Viena vertus, tai gali būti natūrali savigyna žmogaus, kuriam nepriimtini šiuolaikinėje politikoje įsivyravę veikimo būdai, kuris prieš tai jau ne kartą kalbėjo apie greitą ir galutinį pasitraukimą iš didžiosios politikos, kuris iki šiol išvengė rimtesnių įtarimų ir nemalonių tyrimo procedūrų.
Gali būti, kad A. Brazauskui tiesiog nesinori atsidurti įtariamojo vietoje, atsakinėti į jo orumą žeminančius klausimus, viešai teisintis ir aiškintis dėl senų istorijų, kuriose jis nedalyvavo arba jau spėjo pamiršti.
Tačiau gali būti ir taip, kad buvęs Lietuvos prezidentas ir dabartinis Kristinos Brazauskienės vyras puikiai supranta, jog šiandien visuomenė visai kitaip įvertins „Šešupės“ valgyklos ir „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istorijas, į kurias prieš keletą metų beveik neatkreipė dėmesio.
Patyręs politikas gerai žino, kad visuomenės nuomonė toli gražu ne visada atitinka teismų ar kitų valstybės institucijų nuomonę. Ir net jei Vyriausioji tarnybinės etikos komisija ar Seimo laikinoji tyrimo komisija eilinį kartą patvirtintų, kad „vsio zakonno“, A. Brazausko ir jo vadovaujamos partijos reputacijai gali būti padaryta sunkiai pataisoma žala.
Jau dabar matyti, kad A. Brazausko užimta ryžtinga pozicija visuomenę veikia priešingai – jei Jupiteris pyksta, vadinasi, Jupiteris neteisus. Vadinasi, primirštose privatizavimo peripetijose būta negerų dalykų, kuriuos reikia viešinti ir aiškintis.
Numalšinti natūralų žmonių dėmesį pavyks tik pateikus visus privatizavimo, taip pat vėlesnių sandorių dokumentus. Bet koks bandymas juos nuslėpti ar išvengti atsakymų į nemalonius klausimus tik didins nepasitikėjimą Algirdu ir Kristina Brazauskais.
Savo lyderio nesugebėjo nuraminti ir socialdemokratų vadovybė, kuri dar labiau pakaitino aistras, apkaltinusi kitas partijas pradėjus šmeižto kampaniją ir rūpinimusi tik siaurais partiniais interesais.
Kai prieš ketverius metus socdemai atkakliai kovojo su Rolandu Paksu bei liberalais ir visaip bandė suardyti tuometinę liberalų ir socialliberalų koaliciją, tai jiems atrodė kaip normali opozicijos veikla. Kai dabar konservatoriai išdrįso suabejoti sandorių, siejamų su Brazauskų šeima, teisėtumu, tai jau vadinama šmeižtu ir interesų siaurumu.
Kai prieš dvejus metus prasidėjo prezidentinis skandalas, socdemai aktyviai dalyvavo komisijų, sudarytų R. Pakso ir kitų su juo susijusių asmenų veiklai tirti darbe.
Tada liberaldemokratai, gindami savo buvusį ir būsimą partijos pirmininką, šių komisijų tyrimus vadino destabilizuojančiais valstybę – panašiai dabar socialdemokratai kaltina savo oponentus.
Jei socdemai yra taip įsitikinę, kad Brazauskų šeimai keliami įtarimai tėra tik gandai ir prasimanymai, jie turėtų būti suinteresuoti kuo greičiau tai įrodyti.
Deja, bandymai sukliudyti įsteigti Seime laikinąją komisiją, baudžiamųjų bylų kėlimas konservatoriams ir nenoras kuo greičiau ištirti mestus įtarimus gresia jiems labai dideliais nemalonumais. Jei toks tyrimas bus numarintas, visuomenė turės rimtą pagrindą galvoti, kad slėpti buvo ką.
Po to, kai premjeras pats save įvarė į sunkią padėtį, ant plauko pakibo visa valdančioji koalicija. A. Brazausko pasitraukimas labai sustiprintų Darbo partijos pozicijas, būsimu premjeru tikriausiai taptų darbietis.
Tai, kad iškilę įtarimai pirmiausia naudingi Darbo partijai, turėjo ypač skaudžiai užgauti socdemų lyderius, kurie po Viktoro Uspaskicho diplomo skandalo neabejojo skilsiant Darbo frakciją ir jau skaičiavo pas juos perbėgančius šios frakcijos narius.
Tačiau diplomo byla pasiekė aklavietę, o trumpam dėl lyderio skandalo nusmukę Darbo partijos reitingai vėl pradėjo kilti. Panašu, kad Darbo partija ir toliau nesibijo priešlaikinių Seimo rinkimų, o jos pirmininkas išmoko politikoje daryti įtaką ir nebūdamas Seimo bei Vyriausybės nariu.
Jei socdemai nenori užleisti darbiečiams pagrindinių pozicijų koalicijoje, jie privalo žūtbūt apginti A. Brazauską ir išsaugoti jo norą likti politikoje.
Bet tai bus neįmanoma, jei A. Brazauskas nematys reikalo gintis pats, kaip kad Seimo komisijose jau gynėsi R. Paksas, V. Uspaskichas, Artūras Zuokas, Antanas Valionis, Jonas Ramonas ir kiti mažiau žinomi politikai.
www.politika.lt
