Ar įmanoma privačiam verslininkui už Europos sąjungos lėšas ant valstybinės žemės savivaldybės įmonės teritorijoje pasistatyti gamyklą ir priversti savivaldybę supirkti visą gamyklos produkciją, nesvarbu, kokia bebūtų jos savikaina? Neskubėkite šaipytis iš tokio „verslo plano“ sumanytojų, nes visai nedaug trūksta, kad jie netrukus atkimštų šampaną ir aplaistytų sėkmingą savo gamyklos statybos pradžią.
Apie šio „verslo plano“ pradžią visuomenė galėjo sužinoti dar 2004 m. viduryje, kai Generalinė prokuratūra paprašė atimti trijų Seimo narių neliečiamybę. Tada prokurorų abejones sukėlė keliolika Seime, Vyriausybėje, ministerijose bei savivaldybėse svarstytų ir priimtų teisės aktų, dėl kurių „Rubicon“ grupės įmonių akcininkas A.Janukonis bandė įtakoti Seimo bei Vyriausybės narius, valstybės ir savivaldybių tarnautojus. Vienas iš tokių sprendimų - PHARE lėšų skyrimas investiciniam projektui „Komunalinių atliekų deginimas Vilniaus elektrinėje“. Kodėl šis projektas rūpėjo „Rubikonui“? Jokia paslaptis, kad jo atstovai šiandien turi didžiulę įtaką “Vilniaus energijoje”, kuriai Vilniaus savivaldybė, vadovaujama A.Zuoko, dar 2002 metais išnuomojo Vilniaus šilumos tinklus ir Vilniaus elektrinę. Bet nebūdami tikri, ar ši įtaka išliks pasibaigus 15 metų nuomos terminui, „Rubikono“ strategai surado kitą monopolinio pobūdžio veiklą, kuria galėtų užsiimti po 2017 metų – komunalinių atliekų deginimą. Jau 2004 m. pagrindus minėtajam “verslo planui” padėjo Vyriausybė, patvirtinusi šilumos ūkio plėtros kryptis. Jose nustatyta, kad šilumai ir elektrai gaminti turi būti naudojamos komunalinės atliekos ir kad Vilniuje iki 2010 metų numatoma pastatyti atliekų deginimo įrenginius, kurių metinis pajėgumas – maždaug 200 tūkst. tonų komunalinių atliekų.
Toks pat konkretus “susirūpinimas” Vilniaus šilumos ūkiu neseniai įteisintas ir Nacionalinėje energetikos strategijoje, kurią 2007 m. pradžioje patvirtino Seimas. Prieš mėnesį ir dabartinė Vyriausybė pataisė valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą, jame nustačiusi, jog „surūšiavus komunalines atliekas likusios netinkamos perdirbti turinčios energetinę vertę atliekos turi būti naudojamos energijai gauti“, o kad visiems būtų aišku, kas turi užsiimti atliekų deginimu, dar pridūrė, jog „savivaldybėms rekomenduojama įgyvendinant energijos gavimo iš atliekų projektus skatinti privačias investicijas į šią veiklą“.
Kodėl Vyriausybei taip parūpo skatinti privačias investicijas į šilumos ūkį ir atliekų surinkimą? Atsakymą nesunku rasti pasižvalgius, ką per šį laiką nuveikė „verslo plano“ iniciatoriai. 2006 metų viduryje už jau minėtas PHARE programos lėšas parengta galimybių studija „Komunalinių atliekų deginimas Vilniuje“. Tiek jos, tiek ir 2007 m. parengto Buitinių atliekų deginimo galimybių projekto strateginio poveikio aplinkai vertinimo ekspertai nustatė, kad tinkamiausia vieta Vilniuje statyti atliekų deginimo gamyklą – „Vilniaus energijos“ nuomojama 3-ioji termofikacinė elektrinė, esanti Jočionių g. 13, Gariūnuose. 2006 m. pabaigoje įsteigta UAB Regioninė komunalinių atliekų deginimo gamykla, kurios vieninteliu akcininku yra UAB „Rubicon group“. Ši gamykla 2007 metais turėjo pradėti poveikio aplinkai vertinimą, projektavimo ir statybos darbus. Šiuo metu visuomenei pateikta UAB "Cowi Baltic" parengta poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, o gamykla yra paskelbusi statybos inžinerinės paslaugos viešojo pirkimo konkursą, kuriame nurodė, kad gamyklą statys Jočionių g. 13. Beje, konkurso vokai bus atplėšiami po mėnesio – sausio 14 d.
Tačiau ne ekspertai ir ne ką tik įsisteigusi įmonė gali nuspręsti, kur statyti gamyklą – tokiai statybai turi pritarti žemės sklypo savininkas. Kadangi valstybinės žemės sklypas Jočionių g. 13 išnuomotas „Vilniaus šilumos tinklams“, kurių daugiau kaip 99 procentai akcijų priklauso Vilniaus savivaldybei, tai statytojas pritarimą turėtų gauti tiek iš Vilniaus apskrities viršininko, tiek iš savivaldybės tarybos. Nors „Rubikonas“ ir turi itin vaisingą patirtį, kaip iš Vilniaus miesto tarybos išgauti statybos teises ant savivaldybei priklausančio Pramogų parko Ozo gatvėje, tačiau šį kartą „verslo plano“ autoriai nusprendė nevarginti nenuovokių tarybos narių ir pasuko grynai valdišku keliu. 2006 metų viduryje „Vilniaus energija“ viceprezidento Lino Samuolio asmenyje kreipėsi į „Vilniaus šilumos tinklų“ direktorių Kęstutį Nėnių, kuris nutarė, kad šiuo atveju jo viršininkas yra ne miesto taryba, o jo įmonės valdyba, susidedanti iš trijų savivaldybės administracijos tarnautojų – Energetikos ir ūkio departamento direktoriaus V.Dastiko, jo pavaduotojo A.Makausko ir Teisės departamento direktoriaus J.Elzbergo. Šie valdininkai ir palaimino ketinimų protokolą tarp „Vilniaus šilumos tinklų“, „Vilniaus energijos“ ir Regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos, kuriame patvirtintas pastarosios ketinimas statyti gamyklą. Bet svarbiausia - šiuo protokolu „Vilniaus šilumos tinklai“ ir „Vilniaus energija“ įsipareigojo neterminuotai pirkti iš gamyklos visą jos pagamintą šiluminę energiją. Tokios energijos pirkimo kaina bus nustatoma atsižvelgiant į jos gamybos sąnaudas. Taip trys valdininkai padėjo „Rubikonui“ galutinai įteisinti amžinai pelningo verslo planą.
Ar pavyks „Rubikonui“ įgyvendinti šią savo svajonę? Kadangi iki šiol jų „verslo planą“ nuosekliai rėmė dviejų Seimų nariai, dvi Vyriausybės, keli Aplinkos ir Ūkio ministrai, nekalbant jau apie „abonento“ pravardę užsidirbusį merą ir ištikimus jo komandos narius, tai tikriausiai ir įvyks. Nebent atsitiks tai, ką žmonėms neseniai vykusiame susitikime priminė vienas Lazdynų gyventojas - jei jūs patys nekovosit, tikrai virš savo namų išvysit sudegintų atliekų dūmus. Galima tik pridurti, kad už tuos dūmus dar teks ir susimokėti, aišku - nepigiai.
2004 m. viduryje, kai prasidėjo Seimo korupcijos skandalas, dauguma Lietuvos piliečių tikėjosi, kad korumpuoti politikai ir verslininkai bus greitai pasodinti. Tačiau prabėgo trys metai, ir šiandien niekas nebetiki, kad bent vieną iš daugelio įtariamųjų „Rubikono“ byloje pavyks nubausti realia bausme.
Bausmės prasikaltusiems politikams ir valdininkams tėra tik išorinė kovos su korupcija pusė, kurią žmonės geriausiai mato ir supranta. Tačiau kur kas daugiau naudos visuomenei duotų tai, kad korupciniai sprendimai būtų laiku išaiškinti ir panaikinti, ištaisytos jų sukeltos neigiamos pasekmės. Juk šimtatūkstantiniai kyšiai politikams siūlomi siekiant milijoninių pelnų, kuriuos tikimasi surinkti iš eilinių mokesčių mokėtojų kišenių. Todėl politikai, kurie realiai, o ne propagandiškai kovoja su korupcija, pirmiausia turėtų rūpintis korupcinių sprendimų prevencija ir jau priimtų abejotinų sprendimų taisymu.
Tačiau ar kas girdėjo, kad Seimas, Vyriausybė ar kuri nors savivaldybė būtų tyrusi ir nustačiusi, kurios jų teisės aktų, minimų „Rubikono“ byloje, nuostatos buvo įtakojamos, kuo jos galėjo būti naudingos „Rubikon“ grupei, kokie politikai ir valdininkai pasistengė, kad šios nuostatos būtų įtrauktos į šiuos bei kitus teisės aktus? Po „Rubikono“ bylos paviešinimo ne tik niekas nenubaustas, bet ir minėtieji galimai korupciniai sprendimai liko galioti toliau, o juos rengusi politikų, valstybės tarnautojų bei verslininkų grupė dar labiau susitelkė ir galėjo savo veiklą tęsti kur kas labiau kvalifikuotai, išvengdama ne tik nereikalingo viešumo, bet ir operatyvinių priemonių kontrolės.
Arūnas Štaras yra Vilniaus miesto tarybos Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas
