Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
„ o kuo gali pasigirti lietuviai?“ – atsakant į šį klausimą ir įsigilinus į Didžiąją Lietuvos istoriją tikrai rasime tai, kas būdinga mūsų kraštui, yra autentiška bei išlikę iki šių laikų. Žinoma, sovietmetis gerokai pakoregavo tradicinių, ant lietuvio stalo garuojančių, patiekalų sąrašą.
Taigi, pamiršę bulves, kuo galime didžiuotis?
Žvėriena – be stirnienos ir elnienos patiekalų neapseidavo nei vieno didiko pokylis. Kaip prastesnė mėsa buvo patiekiama šerniena. Pasninkui „apgauti“ ponai valgydavo bebrieną, laikydamiesi pozicijos, kad bebras gyvena vandenyje ir turi uodegą, tad nereikėtų bebrienos traktuoti kaip mėsos. Ypatingoms progoms garbingiausioms damoms buvo patiekiama putpelė, kurią beruošiant iki pelenų tekdavo sudeginti stumbro skerdieną.
Lietuvos miškai buvo ir yra pilni uogų ir grybų. Iki šių dienų aukštaičiai yra išsaugoję šernienos kepsnio receptą su bruknių uogiene. „Šaltanosiai“ (virtiniai su mėlynėmis) – taip pat autentiškas aukštaitijos kulinarinio paveldo patiekalas. Valgiai su baravykais ir voveraitėmis...
Autentiškas iki šių dienų išlikęs ruginės duonos trupinių gardumynas su spanguolių uogiene.
O kur dar lietuviškos vytintos dešros, skilandžiai, naminiai sūriai...
Kaip nutiko, kad tapome tauta besididžiuojanti cepelinais (kurių, beje, gimtine laikoma Vokietija)? Na ši tema tikriausiai reikalauja atskiro straipsnio...
Tad tradicinio patiekalo sąvoka galėtų būti suvokiama dvejopai: sovietmečiu susiformavusi maisto kultūra (bulviniai patiekalai ir karbonadai) bei autentiški nuo senų laikų išlikę valgiai.
Taigi pasigirti turime kuo ir tik nuo mūsų priklauso kaip pozicionuosime savo šalį. Cepelinų ar autentiškų mėsos bei pieno produktų gaminių, laukinės paukštienos bei žvėrienos patiekalų tauta? Gal ir viena, ir kita?
Taigi, pamiršę bulves, kuo galime didžiuotis?
Žvėriena – be stirnienos ir elnienos patiekalų neapseidavo nei vieno didiko pokylis. Kaip prastesnė mėsa buvo patiekiama šerniena. Pasninkui „apgauti“ ponai valgydavo bebrieną, laikydamiesi pozicijos, kad bebras gyvena vandenyje ir turi uodegą, tad nereikėtų bebrienos traktuoti kaip mėsos. Ypatingoms progoms garbingiausioms damoms buvo patiekiama putpelė, kurią beruošiant iki pelenų tekdavo sudeginti stumbro skerdieną.
Lietuvos miškai buvo ir yra pilni uogų ir grybų. Iki šių dienų aukštaičiai yra išsaugoję šernienos kepsnio receptą su bruknių uogiene. „Šaltanosiai“ (virtiniai su mėlynėmis) – taip pat autentiškas aukštaitijos kulinarinio paveldo patiekalas. Valgiai su baravykais ir voveraitėmis...
Autentiškas iki šių dienų išlikęs ruginės duonos trupinių gardumynas su spanguolių uogiene.
O kur dar lietuviškos vytintos dešros, skilandžiai, naminiai sūriai...
Kaip nutiko, kad tapome tauta besididžiuojanti cepelinais (kurių, beje, gimtine laikoma Vokietija)? Na ši tema tikriausiai reikalauja atskiro straipsnio...
Tad tradicinio patiekalo sąvoka galėtų būti suvokiama dvejopai: sovietmečiu susiformavusi maisto kultūra (bulviniai patiekalai ir karbonadai) bei autentiški nuo senų laikų išlikę valgiai.
Taigi pasigirti turime kuo ir tik nuo mūsų priklauso kaip pozicionuosime savo šalį. Cepelinų ar autentiškų mėsos bei pieno produktų gaminių, laukinės paukštienos bei žvėrienos patiekalų tauta? Gal ir viena, ir kita?
Atsivežė toną spagečių? O paskui maitino savo klientus kirminais?
lietuviai gali pasigirti bandymu savo klientams pasi8lyti visu pasaulio saliu virtuviu skanestu
aš manau kad turėtų būti tikras baltas varškės sūris
Polikarpovna!
jau neaisku ar kuo nors gali pasigirti lietuviai nes viskas issigime....kazkodel gamina carpaccio ,mocarela-rokiskio ,bet ne varskes tikra suri,o be to elbai kam cia ir reiki nes visi nori daug greitai ir pigiai .....skoni reikia lavinti ..bet kur tau putojanti pusiau saldu marmala sampanu vadina o sampanas fu fu rugstus!!!! tiesiog gurmanu salis-apsirijeliu o ne ragautoju
REKLAMA
REKLAMA
Arūnas Oželis: italai didžiuojasi Parmos kumpiu, graikai – Fetos sūriu, o kuo pasigirti lietuviams?