Filmą „Paparacai“ žiūrėjau tris kartus ir tikrai žinau, kad, kai jį vėl kartos kuri nors komercinė televizija, patogiai įsitaisysiu ant minkštasuolio su alaus bokalu rankose ir įbesiu akis į ekraną. Nepraleisiu malonumo suderinti komfortą, medžioklės instinktą ir bent jau virtualiai prisijungti prie vaikinų, kurie duoną valgo lakstydami paskui įžymybes ir parduodami joms nelabai malonias, bet publikai labai įdomias nuotraukas.
Žavi pasakojimai apie žmones, kurie laisvu nuo darbo metu traukia į karo draskomas šalis ir drebančiomis nuo adrenalino antplūdžio rankomis reguliuodami vaizdo kamerą ar fotoaparatą iš apkasų kuria istorijas, o jas kiekvieną vakarą transliuoja žinios. Azartą dar sužadina pažįstamo pašnibždėta žinia: „Ar girdėjai, kad Lietuvoje brangiausiai už nuotrauką sumokėta 50.000 Lt?“ Tikiu, nors nežinau, kodėl turėčiau, nes tos nuotraukos niekas niekada ir niekur nematė. Pinigai buvo sumokėti būtent už tai, kad unikalus kadras, kažkam galintis įnešti kupiną deguto samtį į saldų žvaigždės gyvenimą, neišvystų dienos šviesos ir būtų nutrintas netgi nuo skaitmeninio fotoaparato matricos. Renku Romo Dabruko, išmaišiusio karščiausias Europos vietas, telefono numerį: „Aš dabar Kijeve, filmuoju mitingus, vėliau skrisiu į Biškeką, gal tarp darbų porai dienų spėsiu užvažiuoti namo, į Vilnių“, – ramiu balsu dėsto operatorius. Sėkmė šį kartą man šypsosi ir su ponu Dabruku ramiai susėdame prie kavos puodelio.
„Keletą metų pagrindinės pasaulio televizijos kompanijos į savo darbo grafikus buvo įsirašiusios Lietuvoje vykusius lovų stumdymo čempionatus ir prašydavo šio renginio vaizdų, jie žinių laidose netgi išstumdavo reportažus iš karo zonų. Nustojus tampyti lovas, didieji transliuotojai jau trejus metus laukia filmuotos medžiagos iš tualetų stumdymo varžybų Trakuose. Būtent šie vaizdai ir reprezentuoja mūsų šalį pasaulinėje žiniasklaidoje“, – nelinksmai pradeda Romas Dabrukas, filmuojantis „Asociated Press“ (AP) naujienų agentūrai ir dar kelioms didžiosioms pasaulio televizijoms, o laisvalaikiu plušantis lietuviškoje „Panoramoje“.
17 metų po karštuosius taškus besiblaškantis žurnalistas tikina, kad Lietuvos politiniai įvykiai vakariečius menkai domina. Mieliau perkamos keistenybės – vaizdeliai apie smėlio valgytoją, kuriai užsienio korespondentai netgi veža paragauti savo šalies smėlio, miškuose įsikūrusius tarzanus ir pan. Netgi nekaltas siužetas, jei jis pateikiamas tam tikru kampu, valstybei gali užklijuoti labai riebią etiketę.
„Paskutiniai dėmesio bumai, kai domino Lietuva, buvo pašalintojo prezidento Rolando Pakso apkalta ir Bertrand'o Cantat viešnagė Lietuvoje (2004 m. „Noir Desir“ vokalistas Vilniuje mirtinai sumušė savo draugę Marie Trentignant). Smalsumo nesužadino netgi rusų naikintuvas, nukritęs prie Šakių. Tai rodė NATO pajėgų nekompetenciją, bet nebuvo aukų ir įvykis plačiai nenuskambėjo“, – analizuoja žurnalistas ir skaičiuoja, kad per keliolika metų iš didžiausių pasaulį sukrėtusių konfliktų nedalyvavo tik Jugoslavijos, antrajame Čečėnijos ir Irako karuose.
Kalbant apie po pasaulį besiblaškančius žurnalistus, reikėtų išskirti tris jų kategorijas.
Pirmoji – etatiniai, kurie dirba televizijose ar naujienų agentūrose ir medžiagą atiduoda tik joms. Antroji – laisvai samdomi (angl. stringer), jai priklauso ir ponas Dabrukas. Šie žmonės nėra etatiniai darbuotojai, tačiau kviečiami atlikti konkrečios užduoties. Darbdavys apmoka kelionės išlaidas, draudimą. Profesionalai atstovauja juos pasirinkusiam leidiniui, televizijos kanalui ar naujienų agentūrai. Medžiagą tiekia tik užsakovui. Trečioji grupė – žmonės, dirbantys savo rizika (angl. freelancer). Jie į karštuosius taškus važiuoja už savo pinigus, savo rizika, o nufilmuotus ar nufotografuotus vaizdus parduoda visiems, kas moka didesnius pinigus.
Lūžis – Cantat
Kadangi buvusios sovietinės respublikos vakariečius baugina, ponas Dabrukas maišosi po Rytus. „Nemalonu, kai vyksta karas, tačiau įpranti, atsiranda draugų ir net būna keista, kai kokiuose nors įvykiuose nedalyvauji. Taip gali iškristi iš žaidimo. Kartais netgi siužetus kuriu patirdamas finansinių nuostolių, kad tik pasirodyčiau tinkamu laiku reikiamoje vietoje“, – atvirai pasakoja operatorius, kuriam kelios televizijos patikėjusios aparatūros už milijoną litų.
Dabar pagrindinės operatoriaus pajamos yra iš komercinių projektų, tačiau daugiau nei 10 m. darbas karštuosiuose taškuose buvo pragyvenimo šaltinis.
„Lietuvis, rusas ar baltarusis už tą patį siužetą gaus 3–10 kartų mažiau nei vakarietis, Užmokesčiams kylant, didėja ir atsakomybė. Pavyzdžiui, kai Beslane teroristai užgrobė mokyklą, medžiagą reikėjo perduoti vos ne šturmo metu. Dabar reikalauja medžiagą perduoti per 2 valandas. Anksčiau vaizdajuostę įdėdavom į traukinį ir ji keliaudavo 3 dienas“, – pasakoja p. Dabrukas, jis neslepia, kad daugiausia už 3 kadrus jam yra siūlę 20.000 EUR, tačiau šiuos pinigus imti jis atsisakė.
Tai buvo nufilmuota medžiaga apie Cantat, tačiau žurnalistas buvo sudaręs sutartį su kita televizija ir etika neleido kitaip pasielgti. Pono Dabruko žiniomis, būtent Cantat istorija ir buvo laisvai samdomų žurnalistų honorarų lūžis. Jie pakilo ir vėliau nesumažėjo. Žurnalistas prisimena, kaip vakariečiai blaškėsi siūlydami 60.000 EUR už dainininko gyvenimo Lukiškių kalėjimo kameroje vaizdus. Šitie pinigai neatiteko niekam – tardymo izoliatoriaus kontrolieriai nesusitepė munduro.
Peni žvaigždės
„Pasaulio fotografai daugiausia uždirba įamžindami karą ir žvaigždes. Žvaigždės vis dėlto daug pelningesnės nei kruvini vaizdai“, – konstatuoja Liutauras Strimaitis, konsultuojantis žiniasklaidos priemones, pats buvęs laisvai samdomas žurnalistas, dirbęs ne viename karštajame taške, vadovavęs vaizdo naujienų agentūrai INNA.
Profesionalas tikina, kad svarbiausia – įvykis. Pavyzdžiui, jeigu žmogus sugebėjo vienintelis nufotografuoti krintantį lėktuvą, jeigu jo neapgavo agentūra, kuri platina vaizdus visame pasaulyje, vienu fotoaparato mygtuko spustelėjimu gali uždirbti kelis milijonus JAV dolerių. Jei tą patį vaizdą įamžino keli, praturtės tas, kas parduos pirmas. Už pirmąją nuotrauką, pasiekusią rinką, gali būti mokama dešimtys ir šimtai tūkstančių dolerių, po pusės minutės pasirodžiusios antrosios jau niekam nebereikės. Kartais fotografai, jei žino, kad įvykį vienu metu užfiksavo keliese, netgi susitaria ir parduoda tik vieną vaizdą, o už jį gautus pinigus pasidalija. Taip daug pelningiau nei rinkai pasiūlyti krūvą medžiagos, nes jos kaina dėl pasiūlos gausos bus palyginti nedidelė. Už vieną išskirtinį vaizdą sąskaitos papilnės labiau nei už krūvą panašių ar beveik tokių pačių vaizdų.
„Manau, kad Kaune per futbolo rungtynes plakatas su Prancūzijos vėliavos spalvomis išmargintu, Afrikos žemyną vaizduojančiu piešiniu galėjo uždirbti kelis šimtus tūkstančių litų. Lietuvos futbolo federacijai reikėjo tik supirkti medžiagą ir autorių teises iš varžybas stebėjusių fotografų, o vėliau vaizdus parduoti. Pinigų tikrai būtų užtekę sumokėta FIFA skirtą baudą ir dar būtų likę sporto plėtrai“, – neslepia verslininkas, jis įsitikinęs, kad po poros metų Lietuvoje dirbs paparacų agentūros ir atsiras normali išskirtinių nuotraukų rinka.
„Mes maža šalis, visi vieni kitus pažįsta. Fotografai sėdi baruose su žvaigždėmis ir nefotografuoja jų nepatogiomis aplinkybėmis, bet ateina jaunoji karta, o jai nusispjauti ant autoritetų“, – prognozuoja ponas Strimaitis. Jis sako, kad Lietuvoje jis yra pardavęs nuotraukų po 5.000 Lt.
Vakaruose už tokio lygio ir reikšmės fotografiją mokama nuo 2.500 GBP, o honoraras gali baigtis skaičiumi su keliais nuliais. Kaina priklauso nuo to, kiek redaktoriai tikisi parodę vieną ar kitą vaizdą padidinti tiražą.
Brangiausios istorijos
„Lietuvos rinka iškreipta. Vakar buvau vienoje leidykloje, kuri leidžia vadovėlius ir nesikuklindama deda nuotraukas iš žymiausių pasaulio agentūrų ir žurnalų, bet už panaudotus vaizdus nieko nemoka. Jau pradedu manyti apie tai, kad reikia steigti agentūrą, kad ji užsiimtų tokių leidėjų paieška ir reikalautų iš jų užmokesčio. Tai galėtų būti atskiras verslas, nes per keletą dešimtmečių sukaupti milžiniški piratavimo klodai, o autorių teisėms daugeliu atvejų senaties terminų nėra“, – šypsodamasis kalba ponas Strimaitis.
Verslininkas įsitikinęs, kad leidėjai netaupo savo pinigų, nes nuotraukos nekainuoja tiek, kiek turėtų. INNA buvo sudariusi sutartį su vienu iš didžiausių šalies dienraščių, su redakcija buvo susitarta: jei laikraštis fotografiją išspausdina be prierašo, kad fotografavo INNA, moka 2 kartus brangiau.
„Man net nejuokinga, bet jie neminėdavo agentūros ir nesukdami sau galvos mokėjo brangiau. Tai reiškia, kad nuotrauka tiek ir turi kainuoti“, – atsidūsta Liutauras Strimaitis, jo žiniomis, lietuviška fotografijos rinka vertinama nuo 20 iki 24 mln. Lt, o, pavyzdžiui, Bosnijoje ir Hercegovinoje už vaizdus mokama tris kartus daugiau nei visose Baltijos šalyse kartu sudėjus.
„Užsienyje perkamos istorijos, o ne pavienės nuotraukos. Taip daug patraukliau. Pavyzdžiui, trims paprastiems vaikinams, kurie iš Saddamo Husseino paėmė paskutinį interviu, už išskirtinę transliacijos teisę „BBC World“ paklojo 2,3 mln. svarų sterlingų“, – apie milžiniškus pinigus pasakoja ponas Strimaitis, jis neslepia, jog informacija iš Lietuvos jau pradeda darytis įdomi pasauliui.
Verslininko įsitikinimu, mes dar esame gana provincialūs. Šiandien vokiečiui jau įdomu, kaip gyvena ES pakraštyje įsikūrusios valstybės.
„INNA išsilaiko vaizdus parduodama Vakaruose, nes Lietuvoje negauname realios nuotraukų kainos. Savą rinką šiandien dotuojame. Man tikrai gaila kelių mūsų šalies fotografų, kurie dirba už kapeikas ir yra pririšti prie leidėjų paskolomis ir išsimokėtinai pirktomis mašinomis bei redakcijos technika, su ja uždarbiauja vestuvėse ir įmonių vakarėliuose“, – atsidūsta p. Strimaitis.
Sąžinės aukcionai
Europoje ir JAV nuotraukų niekas nesiuntinėja elektroniniu paštu redakcijoms tikėdamiesi, kad jas galbūt nupirks ir sumokės kelis eurus. ES svarbiausia pardavimo rinka – ketvirtadieniais leidžiami savaitraščiai, jie pirmadieniais, iki 9 valandos ryto Grinvičo laiku, rengia tekstų ir fotografijų aukcionus, nes žurnalo sėkmės garantas – sensacingas viršelis. Vienintelis reikalavimas medžiagą pateikusiems autoriams – tekstas ar vaizdas niekur neturi pasirodyti iki ketvirtadienio, kai bus pradėta platinti tiražą. Išimtis – Didžioji Britanija, joje konkurencija milžiniška, bulvarinė spauda moka didžiulius honorarus už sensacijas – ten tokie aukcionai vyksta praktiškai kiekvieną dieną. Nė viena agentūra – Reuters, AP ar kitos – neparduos išskirtinių vaizdų pirmam paprašiusiam – jie lauks aukciono.
„Visi ieško neatrastos temos ar istorijos. Jei pasiūlomas tekstas kartu su nuotraukomis, medžiagos kaina tik išauga. Europoje standartinė kaina už tekstą – USD už spausdintą ženklą, JAV – iki 4 USD. Kartais, jei nuotrauka išskirtinė, moka tiek, kiek fotografas prašo. Kartais, jei kaina labai didelė, net susitaiko didžiausi konkurentai ir perka bendrai. Pavyzdžiui, konkurentai derėjosi dėl pirmos Cantat nuotraukos iš ligoninės“, – prisimena ponas Strimaitis.
Verslininkas tikina, kad susitarimų laikomasi sąžiningai, nes rinka uždara ir sprendimus priima labai aukštas pareigas bendrovėse užimantys žmonės.
„Kai buvo negatyvai, buvo geriau – turi negatyvą ir esi ramus. Dabar, kai dirbama skaitmeniniais fotoaparatais, niekas nežino, kas fotografui šaus į galvą, ar jis nesugalvos dar šiek tiek parduoti. Problemų buvo ir INNA, kai pardavėme nuotrauką iš „Al-Qaeda“ (Anglijoje suimto įtariamo teroristinės organizacijos pagalbininko draugė buvo lietuvaitė – red. past.) rėmėjų istorijos, o mūsų dienraščiai jas nukopijavo internete ir išspausdino, nors jos ir buvo labai blogos kokybės. Visi, išskyrus vieną redakciją, sumokėjo nelaukdami teisminių pretenzijų“, – prisimena verslininkas.
Godumo ribos
Ponas Strimaitis pasakoja ir kitą graudžią istoriją. Viena labai didelė gaiviųjų gėrimų bendrovė kreipėsi į vieną iš mūsiškių reklamos agentūrų ir užsakė nuotrauką – nufotografuoti labai efektingą dėjimą į krepšį. Reikalavimas vienas – įamžintas turėjo būti tikras žaidybinis momentas, o ne dirbtinė studijoje sukurta situacija.
„Kiekvienas svarbesnes rungtynes fotografuoja keletas sporto žurnalistų. Reklamos agentūra jiems pasiūlė 500 Lt už tokią nuotrauką. Praslinko keletas mėnesių, tačiau fotografija taip ir nebuvo padaryta, nes fotografai į šį užsiėmimą žiūrėjo tik kaip į nedidelį priedą prie atlyginimo, specialiai dėl tokio epizodo dirbti niekas nesirengė. Agentūra, pamačiusi, kad nieko nevyksta, kainą padidino iki 1000 Lt“, – prisimena ponas Strimaitis.
Tik kai praslinko 8 mėnesiai, o reklamai panaudoti tinkamas dėjimas į krepšį taip ir nepateko nė į vieną matricą, užsakovai įsiuto. Darbo ėmėsi Suomijos reklamos agentūra, jos atstovas dėl to net atbildėjo į Lietuvą.
„Už nuotrauką buvo pasiūlyta reali kaina – 15.000 Lt. Tai normali pasaulinė reklaminės nuotraukos kaina. Manau, kad ir lietuviai galėjo tiek mokėti, nes Vakarų užsakovai žino įkainius ir, spėju, reklamos agentūrai pasiūlė bent jau 25.000 Lt biudžetą, tačiau mūsiškiai nusprendė visus pinigus pasilikti sau, o fotografams numesti trupinius“, – konstatuoja verslininkas.
Padidinus kainą, tie patys lietuviai, kurie 8 mėnesius nematė reikalo sukti galvos ir vargintis dėl 500 Lt, po trijų savaičių savo objektyvais „pagavo“ reikalingą akimirką.
Kas ką
Visiškai kitokie aukcionai vyksta parduodant išskirtinę karštuosiuose taškuose filmuotą medžiagą.
„Bagdade užsienio žurnalistai sėdi viešbučiuose ir niekur neina, nebent organizuotai su apsauga nuvažiuoja į spaudos konferencijas. Bombų sprogimus ir susišaudymus filmuoja vietiniai mažomis kameromis ir medžiagą atneša parduoti į tuos pačius viešbučius“, – didžiausių televizijų darbo užkulisius atskleidžia p. Dabrukas.
Filmuota medžiaga skaičiuojama ir perkama minutėmis – kiek minučių tinkama, tiek įsirašoma ir už tiek sumokama. Kartais laisvai samdomi žurnalistai apgaunami – jų vaizdajuostė imama „peržiūrėti“ ir elementariai perrašoma. Autorystės įrodyti vis tiek nepavyks, nes atsiskaitoma tik grynaisiais pinigais.
„Kai prasidėjo antrasis Čečėnijos karas, labai daug medžiagos buvo parduota iš pirmojo karo. Televizijos net turėjo siųsti žmones, kurie žinojo aplinkybes, kad atrinktų naujausią medžiagą, o ne senienas“, – juokiasi operatorius.
Čečėnijoje už filmuotos medžiagos minutę buvo mokama nuo 500 iki 2.000 USD.
Reikalingas ir menas
Vakariečiams įdomūs ne tik ypatingi vaizdai, kuriuos pavyksta nutykoti krūmuose tūnant kelias paras. Eurai mokami ir už ilgus apmąstymus šiltoje studijoje, kurioje neskraido nė vienas uodas ir netenka saugotis piktų asmens sargybinių.
„Beveik metus ieškojau, kur Vakaruose parduoti menines nuotraukas. Kur jas realizuoti Lietuvoje – nežinau. Nėra galerijų, aiškios pardavimo sistemos“, – pasakoja Viktoras Trublenkovas, neseniai per vieną Vokietijos agentūrą pardavęs pirmuosius kūrinius.
Kol kas fotografas neprognozuoja, ar jam pavyks iš to pragyventi. Lietuvoje ponas Trublenkovas duoną valgo iš komercinių užsakymų, o kitokius darbus kuria tik savo malonumui. Menininkas neslepia, kad iki pirmojo realaus bendradarbiavimo Vakaruose atvejo praėjo daug laiko, nes pirmiausia jis nusiuntė pavyzdžių. Tik gavęs atsakymą, kad darbai domina, pradėjo juos rengti pagal pasaulinius standartus.
„Pusę metų užtrukau: nuotraukas (daugiausia buvo fotografuota juostoje) reikėjo nuskenuoti, aprašyti kiekvieną bylą, retušuoti. Darbas turėjo būti atliktas idealiai, nes reikalaujama aukščiausios kokybės. Šiais laikais jau niekas nesiuntinėja negatyvų ir popieriuje spausdintų vaizdų“, – tikina ponas Trublenkovas.
Fotografas džiaugiasi, kad pagal reikalavimus parengti darbus jam buvo šiek tiek pigiau, nes pats puikiai moka naudotis kompiuteriu ir jau nuskenuotus vaizdus sugebėjo tvarkyti savarankiškai – nereikėjo mokėti specialistui.
„Iki šiol fotografavau juosta, dabar pradėjau dirbti su skaitmenine technika, bet jos kokybė kol kas prastesnė nei analoginės technikos. ES taip pat dar daug menininkų pripažįsta tik juostą. Į techniką reikia investuoti viską, ką turi. Kitaip rezultato nepasieksi“, – paprastas tiesas atskleidžia menininkas.
Nauji vėjai
„Mums, laisvai samdomiems, labai kenkia aukcionai. Pavyzdžiui, AP jau nebesiunčia į Iraką korespondentų, o medžiagą, tiek filmuotą, tiek fotografuotą, perka aukcionuose“, – tvirtina ponas Dabrukas.
Jo žiniomis, paskutiniu metu labai padidėjo fotografų honorarai. Geras nuotraukas pradėta labiau vertinti. Keičiasi ir filmavimo mados. Anksčiau buvo reikalaujama labai statiškų ir kokybiškų kadrų, dabar į kokybę dėmesio kreipiama vis mažiau. Nors, norint dirbti profesionaliai, reikia labai gerai žinoti kiekvieno televizijos kanalo apšvietimo reikalavimus ir reikalavimus naudojamai technikai. Tačiau tai netaikoma nušviečiant sensacingiausius įvykius. Vis didesnę įtaką daro turistai, jų pilna visur ir jų rankose krūva technikos – nuo fotografuojančių mobiliųjų telefonų iki neblogų vaizdo kamerų. Kai buvo užgrobtas vienas lėktuvas, iš atsitiktinai įvykį nufilmavusio žmogaus juosta buvo nupirkta už 20.000 USD.
„Norėdamas tapti gerai apmokamu laisvai samdomu žurnalistu nesitikėk, kad įsidarbinti padės ryšiai ar pažintys. Tai neveikia. Paprasčiausias kelias – nusipirkti mažą skaitmeninę kamerą, nuvažiuoti į įdomią šalį, galbūt į Iraną, sukurti išskirtinę medžiagą ir pamėginti ją parduoti aukcione. Tada žmogus ir supras, ar yra ko nors vertas“, – labai paprastą receptą pasiūlo ponas Dabrukas.
Žurnalistas įsitikinęs, kad lietuviai gali atlikti bet kokią užduotį. Didžiausia problema – mūsiškiai nežino reikalavimų, nesupranta, kaip veikia Vakarų žiniasklaidos sistema, prastai moka kitas kalbas ir neturi patirties.
