Seimo vicepirmininkas, Europos reikalų komiteto vadovas Alfredas Pekeliūnas savo darbą pradėjo anaiptol ne tylomis. Savaitės pradžioje komiteto nariai susitiko su europarlamentarais. Ponas Pekeliūnas pamokė visus, kaip reikia elgtis su Rusija: su ja, girdi, turėtų klostytis normalūs santykiai, pagrįsti pagarba.
Taip Pekeliūnas prieštaravo kai kuriems, kaip jis pasakė, europarlamentarams, laikantiems Rusiją vos ne pagrindiniu priešu. Tas Pekeliūno neįvardytas Lietuvos atstovas Europoje veikiausiai yra Vytautas Landsbergis, neseniai trikdęs Europos reikalų komiteto vadovo ir kitų aukštų Lietuvos pareigūnų ramybę klausimais apie Pekeliūno ryšius su KGB. Atrodo, kad 2005-ųjų Lietuvos užsienio politikos kalendorius prasidėjo dviejų anaiptol ne pačių įtakingiausių tos politikos formuotojų asmeniniu susišaudymu.
Gal ir neblogai, kai politikai pasisakymus nuspalvina asmeniškumais - atrodo tikriau, bet iš viešų asmenų norėtųsi sulaukti naujų idėjų, o ne senų klišių. Antai Europos reikalų komiteto vadovas, nors jam gal derėtų galvoti būtent apie Europą, pareiškė, kad Lietuva galėtų būti tarpininke tarp Europos ir Rusijos. Tai didelė naujiena! Pone Pekeliūnai, apie tą tarpininkavimą ir tiltus tarp Rytų ir Vakarų mes jau girdime kokį penkiolika metų! Iš Seimo komiteto vadovo norėtųsi ko nors konkretesnio.
Kol Lietuvoje vieni pareigūnai svarsto apie tiltus, kitai pareigūnai jais vaikšto. Ūkio ministras rusas Viktoras Uspaskichas, dar prieš Naujuosius metus Rusijos dienraščiui “Nezavisimaja gazeta” duotame interviu (http://www.regnum.ru/news/381317.html), savaip dailino Lietuvos įvaizdį. “Rusija - mano namai”, - pasakė p. Uspaskichas ir papasakojo, kaip jis tais namais rūpinasi: į savo tėviškę, kaimą Archangelsko srityje, p. Uspaskichas grįžta dukart per metus, už savo pinigus ten pastatė cerkvę, prieglaudą, prekybos centrą, kavinę, viešbutį; be to, Uspaskicho iniciatyva jo gimtinė turi vėliavą, herbą ir konstituciją. Atrodo, ten geriau nei Kėdainiuose. O apie Lietuvą Uspaskichas pasakė, kad tai demokratiška valstybė ir rusakalbių problemos Lietuvoje yra pučiamos dirbtinai - jam, girdi, Lietuvoje niekas netrukdė daryti karjeros.
Ūkio ministrui nepavyko išsisukti nuo klausimų apie Rusijos prezidentą ir Uspaskichas kalbėjo taip: “Stebėdamas tai, kas vyksta Rusijoje, aš darau išvadą, kad Vladimiras Putinas nori išsiaiškinti daugybę klausimų, veikti daugelyje sferų. Tai gali daryti tiktai geras specialistas arba genijus. Tačiau tokioje didelėje valstybėje kaip Rusija vadovas privalo vadovauti specialistams, o ne būti visų sferų žinovu. Jei didelės šalies vadovas tampa visų sferų specialistu, tada atsiranda diktatūra”.
Iš tų kalbų aišku, kad Uspaskichas jau dabar vaikšto tiltu, kuris taip patinka Pekeliūnui. Vaikšto per daug nenusišnekėdamas. Ne paslaptis ir tai, kad Pekeliūnui ir Uspaskichui gali būti visai naudinga vaikščioti tiltais į Rusiją. Bet juk vaikštant galima visaip kalbėti. Antai Uspaskichas minėtame interviu pasakė: “Apskritai imant, aš kremtuosi dėl to, kad Rusija traukiasi nuo demokratijos. Norėčiau, kad žmonės ne žaistų demokratiją, bet kad ji kiltų iš vidaus”. Mintys tikrai vertos Europos demokratų partijos vicepirmininko, kokiu neseniai tapo Uspaskichas. Bet kuo jos skiriasi nuo panašių Landsbergio pagraudenimų dėl demokratijos nykimo Rusijoje?
Gal reikėtų užpatentuoti patogią formulę, kuri leidžia “intymiai” bendrauti su Rusija ir nesukelti Lietuvoje skandalo: vaikšto Pekeliūno tiltais kaip Uspaskichas, o kalba kaip Landsbergis.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
