Režisierius Eimuntas Nekrošius ir jo šeimos nariai, patys to nenorėdami, prisidėjo prie vieno spalvingo teatrinio skandalo Maskvoje – operos „Rozentalio vaikai“ premjeros. Aišku, lietuvių menininkai Maskvoje užsiiminėjo režisūra ir scenografija, o ne ideologinėmis kovomis, bet juk ir Rusijoje ne kasdien nutinka, kad daugiau kaip du šimtai Dūmos deputatų pasirašo nerimastingą kreipimąsi dėl tariamai pornografinio spektaklio turinio.
Ne kasdien piketuojama prie Didžiojo teatro, ne kasdien vadinamasis „putinjugendas“ – organizacija „Einantieji kartu“ – gauna į kaulus nuo komjaunuolių, o ir bombų teatre ieškoma ne kasdien.
Tačiau antilietuviškai nusiteikusi Rusijos žiniasklaida taip šykščiai minėjo Nekrošiaus pavardę, kad mūsiškiams informacinio karo su Rusija aistruoliams beveik dingo malonumas „Rozentalio vaikus“ laikyti revanšu už rusų grupės „Liube“ koncertą Lietuvoje Kovo 11-osios išvakarėse. Net ir Nikita Michalkovas, pavadinęs operos pastatymą saviveikliniu, kažkodėl nutylėjo režisieriaus pavardę. Gal iš pavydo. Rusijoje aistros verda ne dėl Nekrošiaus, o dėl libreto autoriaus Vladimiro Sorokino. Reikia pasakyti, kad Sorokinas į Didįjį teatrą dabar žiūri švelniau – ankstesniame romane „Žydrieji lašiniai“ Rusijos meno šventovę jis pavaizdavo kaip kanalizacijos kolektorių, kuriame žmonės žiūrėjo spektaklius užsidėję akvalangus.
Beje, konfidencialiai galiu perspėti, kad Rusijos specialiosios tarnybos veikiausiai inicijuos Lietuvoje panašų skandalą – paskelbs, kuriose Lietuvos kultūros ministerijos remtose knygose rusiški keiksmažodžiai sudaro per 1 proc. teksto. Tų knygų autorius aš žinau, bet nenoriu būti „putinjugendas“ ir viešai jų apskųsti. Tegul įkalčių ieško mūsų dorovingieji seimūnai.
Informacinis karas, tiesą sakant, yra taukuotų špygų rodymas. Šį meną, atrodo, neblogai įvaldė Rusijos ambasadorius Lietuvoje Borisas Cepovas. Dėl jo pateiktų Lietuvos vertinimų šiomis dienomis dūzgia mūsų žiniasklaida. Greta nepasitenkinimo Rusijos pasiuntiniu kilo šurmulys ir dėl Modesto Kolerovo paskyrimo vadovauti Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių valdybai prie Rusijos Federacijos prezidento.
Ta proga Kremliui artimas politikos technologas Glebas Pavlovskis pareiškė, kad buvusios SSRS platybėse Vakarai papirkinėja elitą, o dabar, girdi, Rusijos valdžia pradeda konkuruoti šioje rinkoje, tad Kolerovas vadovaus šiam procesui. Akivaizdu, kad įvardijus svarbiausią Lietuvos elito papirkinėtoją, kai kurie mūsų elito atstovai pasipiktino, juolab kad Kolerovas yra skandalingai aiškinęs, jog Rusijai dabar neapsimoka okupuoti Lietuvos.
Kai nebėra jėgų okupuoti, belieka kariauti informacinius karus, grūmoti pirštu, rodyti špygas. Jau nebeįmanoma į Varšuvą pasiųsti tankų, ką gi, bent Maskvos gatvę, kurioje yra Lenkijos ambasada, galima pavadinti Michailo Muravjovo vardu. Lietuvoje šis 1863-iųjų sukilimo slopintojas žinomas Koriko pravarde. Tai špyga lenkams už Džocharo Dudajevo gatvę Varšuvoje.
Buvusios SSRS valstybėse yra valdovų, besiremiančių teroru, ir valdovų, kurie vien grūmoja pirštais ir terorą bando pakeisti viešaisiais ryšiais. Kovo 24-ąją subyrėjo bene švelniausias visoje Vidurinėje Azijoje Kirgizijos rėžimas. Prezidentas Askaras Akajevas, inteligentiškas akademikas, bandė kurti Azijos Šveicariją, o sukūrė feodalizmą su žmogišku veidu. Kai šalies pietuose sukilo prie valdžios neprileisti gentiniai klanai, jis pagrūmojo jiems pirštu, bet maištui persimetus į sostinę prezidentas pabėgo net nepabandęs slopinti sukilėlių. Atrodo, kad posovietinėje erdvėje valdžia keičiasi pagal gendančios šaltienos dėsnį – žlunga „minkštieji“ valdomosios demokratijos režimai – Gruzijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje.
Kokia Vladimiro Putino vieta šioje sekoje? Ar tik nebus taip, kad, prarėžę išoriškai kietą jo įvaizdžio šarvą, viduje rasime politinę šaltieną, rusiškąjį Rolando Pakso variantą? Kad ir dėl tų „Rozentalio vaikų“ – Putinas nei keikėsi, nei špygas rodė – tyliai nuvažiavo į Kostromą ir iš ten pagrūmojo pirštu Rusijos kultūros ministerijai, kodėl ši neremianti liaudies verslų.
Skandalingosios operos premjeros dieną Rusijoje įvyko kol kas precedento neturintis politinis įvykis, kuriam mūsų žiniasklaida nesuteikė reikšmės. Sankt Peterburgo miesto susirinkimo deputatai trečiąkart nubalsavo prieš miesto statuto pataisas, kurios leistų Putinui skirti gubernatorių. Deputatai ne šiaip špygą prezidentui parodė, bet pareiškė, kad Putino valdymo reforma prieštarauja konstitucijai. Kaip į tai reaguos Putinas? Pagrūmos pirštu? Paleis miesto susirinkimą? Ir kas bus, jeigu „revoliucinio Piterio“ pavyzdys užkrės kitus regionus? Maskvos meras Jurijus Lužkovas neseniai žadėjo, kad revoliucija Rusijoje tikrai bus. Gal tai ne prognozė ir ne špyga Putinui, o plano pagarsinimas?
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
