Slapta ir labai sena žemaičių organizacija, susijusi su šventąja Saulės namų dinastija, savomis ir svetimomis pastangomis sugriovė Rusijos imperiją. Ateityje žemaičiai sugriaus ir Lietuvą – yra tokia pranašystė. Žvelgdami į ateitį vilkimės, kad Lietuva nepražus, jeigu žemaičiuos. O jei kalbėsim apie žemaičių sąmokslo sukeltą Rusijos griūtį, tai kas galėtų paneigti, kad...
Pasaka apie žemaičių sąmokslą pasekta knygoje „Žemaitija“, ją parašė Čarlzas Pičelas, arba Šarlis Pišelis, – nelygu kaip tarsime pavardę Charles Louis Thourot Pichel.
Pernai pasirodė antrasis „Žemaitijos“ leidimas, jį parėmė Ūkio bankas. Knygą įvairiai komentavo mūsų istorikai. Antai profesorius Alfredas Bumblauskas jai skyrė nemažai dėmesio šiųmetėje „Amžių šešėlių“ televizijos laidoje, joje kalbėta apie kvailiausias istorines knygas.
O kodėl ne?
Prie Ch. Pichelio istorikai nesikabinėtų, jeigu jis būtų sukurpęs romaną. Gal jam kliūtų nuo literatūros kritikų, nes rašytojas jis irgi ne kažin koks. Tačiau šarlatanai istorikai ir nevykę rašytojai kartais padaro karjerą kaip ideologai. Tik jiems reikia sulaukti palankaus meto, pavyzdžiui, – kokio nors totalitarinio režimo įsigalėjimo.
Šiuo rašiniu nesiekiama kaip nors pagrįsti Ch. Pichelio pasakų. Norima tik priminti istorinę medžiagą, dėl kurios daugiau ar mažiau sutaria istorikai, ir parodyti, kaip ja remiantis galima be didelių pastangų pagrįsti „žemaičių sąmokslo“ teoriją. Aišku, šį tą reikia laužti iš piršto, tikrus faktus susieti fantastiškais saitais, į realių veikėjų tarpą infiltruoti vieną kitą žemaičių antžmogį. Ir tada „žemaičių sąmokslu“ bus galima šiurpinti lietuvių publiką, kaulyti pinigų iš televizijos ir kino prodiuserių.
Žemaičiai dirigavo Jemeljano Pugačiovo sukilimui ir gruodininkų (istoriografijos šaltiniuose – dekabristų) sąmokslui. Žemaičiai nužudė carą Aleksandrą II, bandė nužudyti carą Aleksandrą III ir tyčia pakišo policijai vieną iš sąmokslininkų – Aleksandrą Uljanovą, Lenino brolį, vėliau jis buvo pakartas. Žemaičiai kalti dėl 1905–1908 m. teroro Rusijoje, jie estų bei suomių rankomis surengė 1917 m. Spalio perversmą.
Nei daugiau, nei mažiau.
Užsibrėžus tokį istorijos skaitymo planą belieka tiktai sudėlioti taškus ant „i“.
1772 m. rugpjūčio 12 d., praėjus porai savaičių nuo Abiejų Tautų Respublikos pirmojo padalijimo, jos pasienyje rusų valdininkai surašė pasą su tokiais duomenimis: dokumento turėtojas yra Jemeljanas Pugačiovas, sentikis, ketinantis iš Respublikos grįžti į Rusiją, todėl nukreiptas gyventi prie Irgizo upės į Kazanės guberniją.
Maždaug po metų, 1773 m. rugsėjo 17 d., pasirodė pirmasis Pugačiovo manifestas. Maištininkas skelbėsi esąs caras Petras III, stebuklingai likęs gyvas per 1762 m. perversmą, po kurio sostą užgrobė jo žmona Jekaterina II.
Pugačiovininkai pasirodė esą neblogai organizuoti ir, keisčiausia, turėjo pinigų. Pasakojama, kad Orenburgo apgulties metu į šovinius vietoje kartečės jie pripildavę variokų. Orenburgo gubernatorius Reinsdorpas savo pranešimuose sukilėlių vadą vadino Wilhelmian Pugachoff – gal todėl, kad, būdamas danas, nemokėjo rašyti rusiškai, o gal dėl to, kad norėjo atkreipti dėmesį į maištininko užsienio ryšius.
Nuomonė, jog „pugačiovščina“ buvo užsienio diversija, nėra didelė naujiena. Dabar jau įrodyta, kad Prancūzijos karaliaus Liudviko XV įsakymu Pugačiovui buvo perduotos nemenkos pinigų sumos. Pugačiovo svitoje būta prancūzų karo patarėjų.
Liudvikas XV buvo nusiteikęs prieš Rusiją, priešinosi Abiejų Tautų Respublikos padalijimams. Pugačiovo sukilimas prasidėjo kaip tik tuomet, kai Rusija buvo įklimpusi į nelengvą karą su Turkija, sena Prancūzijos sąjungininke. Iš pradžių prieš Pugačiovą tiesiog nebuvo ko pasiųsti. Maištininkams plečiant savo valdas – vienu metu jie kontroliavo Prancūzijai prilygstantį plotą – carienė Jekaterina II buvo pasirengusi bėgti iš Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas – aut. past.) laivu. Tačiau pasirašius taiką su Turkija prieš sukilėlius buvo galima sutelkti rimtas pajėgas. Pugačiovininkai galiausiai buvo sumušti, jų vadas suimtas. 1775 m. sausio 10 dieną Pugačiovas buvo nukirsdintas.
Pugačiovas pagal kilmę buvo Dono kazokas, laisvas žmogus, ne sentikis. Jis dalyvavo Rusijos karuose su Prūsija, pelnė karinį laipsnį. Sumanęs pasitraukti iš tarnybos, susipyko su rusų valdžia, todėl buvo priverstas bėgti. Abiejų Tautų Respublikoje jį priglaudė sentikiai, jų Respublikoje buvo arti dviejų milijonų (daugelis jų gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)). Grįžęs į Rusiją, Pugačiovas taip pat glaudėsi pas sentikius, daug kentėjusius nuo caro valdžios. Niekas nežino, ar Pugačiovo planas apsiskelbti caru Petru III buvo sentikių įkvėptas, ar mintį pakišo prancūzai, ar tai būta Respublikos strategų diversijos, sukurptos pagal XVII a. pradžios Rusijos Sąmyšio (rus. Smuta) laikų pavyzdį, kai iš Respublikos į Maskvą ateidavę apsišaukėliai carai. Kadangi šiuo klausimu mažai kas aišku, nėra jokio pagrindo atmesti galimybę, kad Pugačiovą kreipė žemaičių vyresnieji, tikri LDK ir Respublikos patriotai.
Gruodininkai – kišeninis sąmokslas
Priminsime 1825 m. vadinamųjų gruodininkų sukilimo aplinkybes. 1825 m. gruodžio 1 d. Taganroge neva pasimirė caras Aleksandras I (kodėl „neva“, tuojau paaiškės). Bajorai iškart prisiekė naujam carui Konstantinui, Aleksandro I broliui, bet tas nenorėjo užimti sosto. Kol vyko derybos su kitu iš eilės įpėdiniu – Nikolajumi, gruodininkai nusprendė veikti. 1825 gruodžio 26 d. buvo numatyta, kad Petrapilyje bus prisiekiama naujam carui Nikolajui I. Gruodininkai primelavo kelių pulkų kareiviams, kad Aleksandras I palikęs testamente nurodymą sutrumpinti karo tarnybos laiką, ir taip sugundė karius sukilti. Be to, kareivėliams buvo įteigta, kad Konstantinas iš tiesų sosto neatsisakęs, todėl Nikolajui prisiekti negalima. Gruodininkai tikėjosi sužlugdyti priesaiką, palikti soste Konstantiną su sąlyga, kad jis įves konstituciją – taigi, paversti jį savotiška marionete. Maištas buvo numalšintas, caru tapo Nikolajus I.
Apie Aleksandro I mirtį esama legendos, kad jis paprasčiausiai pavargo nuo valdžios, imitavo savo mirtį (vietoje imperatoriaus buvo pakištas kitas lavonas), sėdo į britų laivą Taganroge ir pabėgo. Kadangi juto graužatį dėl dalyvavimo sąmoksle prieš savo tėvą Pavelą I, nuvyko atgailauti į Palestiną, paskui slapta grįžo į Rusiją ir pasivadinęs Fiodoru Kuzmičiumi gyveno kaip atsiskyrėlis. Apie jo tapatybę žinojo labai nedaug patikėtinių, įskaitant jo brolį Nikolajų I.
Mažiau abejonių kelia versija, kad gruodininkų sąmokslą nuo pat jo užuomazgų stebėjo ir kreipė Petrapilio generalgubernatorius grafas Michailas Miloradovičius. Gruodininkai jam buvo smogiamoji jėga, kurios padedamas Miloradovičius tikėjosi priversti Aleksandrą I ar jo įpėdinį Konstantiną vykdyti reformas ir, be abejo, pats iškilti.
Aleksandras I iš Abiejų Tautų Respublikos sukurpė Lenkijos karalystę (rus. carstvo Polskoje), ji turėjo savą konstituciją, seimą ir šiokią tokią kariuomenę. Žemaičių agentai šioje dramoje gali veikti Varšuvoje, šiame mieste Konstantinas buvo caro vietininkas. Žemaičiai gali skatinti Konstantiną Lenkijos pavyzdžiu atkurti LDK su autonomine Žemaitija ir galiausiai įvesti konstituciją Rusijoje – tegul konstitucinės monarchijos būna ne vien vasalai: Lenkija, Suomija, bet visa imperija. Žemaičiai galėjo kreipti gruodininkus per litviną Adomą Mickevičių.
Deja, sąmokslas nuėjo velniop. 1825 gruodžio 26 d. Petrapilio Senato aikštėje patys gruodininkai nušovė Miloradovičių. Lenkijos karalystė prarado privilegijas po 1831 m. sukilimo.
LDK atkūrimo idėja Rusijoje mažai kam patiko. Masonas Mykolas Römeris, atseit 1904-aisiais ar 1905-aisiais bandęs išsiderėti LDK atkūrimą iš į valdžią besiveržiančių Rusijos laisvųjų mūrininkų, tačiau nieko nepešė.
1881 m. kovo 13 d. Rusijos carą Aleksandrą II užmušė Ignaco Hriniewieckio mesta bomba. Žudikas ir pats susisprogdino. Rasti žemaičių pėdsaką šiame sąmoksle yra, kaip sakoma, juokų darbas, juolab kad į carą 1867 m. Paryžiuje šovė, bet nepataikė Antonas Berezovskis, 1863 m. sukilimo dalyvis.
Tinkamiausia vieta žemaičių antžmogių pasiuntiniui pasirodyti buvo Balstogės realinė gimnazija, kurioje mokėsi bajoraitis Hriniewieckis, dėl savo švelnaus būdo pramintas Katinėliu.
Bobruisko apylinkėse 1856 m. gimęs Hrinieweckis buvo litvinas iš senos LDK bajorų giminės. Antai Karolis Hrinieweckis 1883–1889 m. buvo Vilniaus arkivyskupas.
Ignaco Hriniewieckio būta fanatiško idealisto. Savo testamente jis rašė: „Aleksandras II turi mirti. Jo dienos suskaičiuotos... Jis mirs, o kartu mirsime ir mes, jo priešai, jo žudikai.“ Tokios pasaulėjautos žmonės šiais laikais papildo islamo fanatikų, savižudžių šachidų, gretas.
Kas nusprendė, kad caras turi mirti? Žemaičių išminčiai? Revoliucionieriai teroristai? Kokia nors užsienio jėga?
1878 m. Rusijoje susikūrė slapta teroristinė organizacija „Žemė ir laisvė“ (rus. „Zemlia i volia“). Gerai organizuoti ir nemažai lėšų turintys teroristai nužudė ar bandė nužudyti ne vieną aukštą valdžios pareigūną. 1879 m. nuo šios organizacijos atskilo kraštutinio teroro šalininkai. Susibūrę į „Liaudies valios“ (rus. „Narodnaja volia“) organizaciją, jie ėmė medžioti carą.
Teroro banga Rusijoje lyg tyčia prasidėjo tada, kai 1877 m. caras nusprendė nebeslėpti savo ryšių su meiluže Jekaterina Dolgorukaja. Tai, kad ji pagimdė carui sūnų bei dukterį ir jiems dar 1874 m. buvo suteikti kunigaikščių Jurjevskių titulai, žinojo tiktai siauras patikėtinių būrelis. Bet viešas caro pripažinimas, kad jis turi antrą šeimą, stūmė į keblią padėtį teisėtus sosto įpėdinius. Po carienės mirties 1880 m. Aleksandras II susituokė su Dolgorukaja, 1881 m. buvo numatyta ją karūnuoti. Reikalai krypo link to, kad caras galėjo pakeisti įpėdinystės tvarką ir paskelbti savo ir Dolgorukajos sūnų Georgijų Jurjevskį pirmuoju sosto paveldėtojų eilėje. Įpėdiniui iš pirmosios santuokos, būsimam carui Aleksandrui III, buvo gyvybiškai svarbu, kad Aleksandras II išnyktų neįgyvendinęs savo ketinimų.
Nužudymo dieną caras pranešė artimiesiems, kad rengiasi dovanoti imperijai konstituciją. Ji buvo parengta, reikėjo tiktai paskelbti manifestą. O pagrindinis pasikėsinimo organizatorius Andrejus Želiabovas jau dvi dienos kaip buvo policijos suimtas. Tačiau pasikėsinimas kažkodėl įvyko ir pavyko.
Nustumtas sosto įpėdinis, jo aplinka, prieš reformas nusiteikę didžiūnai – štai kam buvo paranki caro mirtis. Jų interesai sutapo su teroristų ryžtu aukotis. Žemaičių išminčiai galėjo turėti savų ketinimų, jie tampa aiškesni nagrinėjant pasikėsinimus į Aleksandrą III, paveldėjusį sostą iš nužudyto tėvo.
Veikia žemaičiai Pilsudskiai
Visose Jozefo Klemenso Pilsudskio biografijose parašyta, kad būsimas Lenkijos maršalas 1887 m. buvo nuteistas 5 metams katorgos už dalyvavimą pasikėsinime prieš carą Aleksandrą III. Didesne bausme – 15 metų katorgos – už tą patį buvo nuteistas jo brolis Bronislawas, ištremtas į Sachaliną, jis ten tyrinėjo čiabuvių ainų papročius ir įliejo savo žemaitiškų genų į ainų genofondą – paprasčiau kalbant, vietos gražuolė susilaukė nuo jo palikuonių. Šit kaip toli siekė Ginioto Dausprungaičio, kurio ainiai, Pilsūdų dvaro prie Skaudvilės ponai, pasivadino Pilsudskiais, kraujas.
Kai kurie iš to sąmokslo dalyvių buvo pakarti. Tarp jų – Aleksandras Uljanovas, Vladimiro Uljanovo (Lenino) brolis. A. Uljanovas tikrai nebuvo niekuo dėtas – jis pagamino sprogmenis. Caras turėjo išlėkti į orą 1887 m. kovo 13-ąją – per jo tėvo nužudymo metines. Tačiau prieš kelias dienas policininkai atsitiktinai atkreipė dėmesį į sąmokslininkų elgesį gatvėje. Spėjant, kad šie repetuoja kažkokį veiksmą, juos imta sekti. Kovo 13-ąją su įkalčiais buvo suimti 3 sprogdintojai ir 3 „signalizuotojai“. Netrukus buvo areštuotas bombų meistras A. Uljanovas. Kai kurie sprogmenų elementai buvo atgabenti per Vilnių. Vyresnysis Pilsudskis veikė kaip tarpininkas, jis suvedė petrapiliečius su vilniečiu Antonu Gnatowskiu, tas parūpino azoto rūgšties (demaskavus sąmokslą jis pabėgo iš Rusijos). Prie bombų gamybos prisidėjo ir Józefas Łukaszewiczius, litvinas bajoras iš Bikiškių dvaro prie Vilniaus, dėl šios bylos jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 1905 m. amnestuotas, vėliau tapo Vilniaus universiteto profesoriumi, mirė 1928 metais.
Nesileisdami į detales pažymėsime, kad tyrinėtojai byloje įžvelgia daug keistumų. Vienas iš jų – kad Petrapilio sąmokslininkus globojo ir link tikslo vedė gana patyrusi Vilniaus grupė. Keista ir policijos sėkmė. Sekliai lyg ir atsitiktinai pačiupo kipšą už uodegos. Todėl galima įtarti, kad sąmokslininkus kažkas tyčia pakišo.
Galima bandyti aiškintis, kam buvo naudinga rengti ir kam – išduoti sąmokslą. Kai kurie Rusijos istorikai sako, kad mįslę įminti galima panagrinėjus to meto tarptautinius santykius. Aleksandro III aplinkoje nepavykęs sąmokslas buvo įvertintas kaip Berlyno provokacija, todėl iškart po jo Vokietijos ir Rusijos santykiai smarkiai subjuro.
1870 m. laimėjusi karą prieš Prancūziją, Vokietija siekė dar vienu karu sutriuškinti tą šalį, kad šiai nekiltų noras revanšuotis. Todėl Vokietijai žūtbūt reikėjo sudaryti su Rusija tokią sąjungą, kuri jai garantuotų saugų užnugarį kare su Prancūzija. 1887-aisiais reikalai link to ir krypo. Prancūzijai tai reiškė gėdą ir pralaimėjimą. Rengtą pasikėsinimą įtakingi caro aplinkos žmonės palaikė Vokietijos bandymu sukelti Rusijoje suirutę ir tuo pasinaudojant smogti Prancūzijai triuškinamą smūgį – nelaukiant jokių sutarčių su Rusija.
Jei manytume, kad prie sąmokslo prikišo nagus kokios nors užsienio jėgos, akivaizdu, kad, tarkime, Prancūzijai nebūtų buvęs naudingas pavykęs sąmokslas (juk tada kilus sąmyšiui vokiečiai gali ryžtis užpulti prancūzus). Jei prancūzams ko ir reikėjo, tai būtent sužlugusio sąmokslo, kad jis ilgam pagadintų Vokietijos ir Rusijos santykius. Vadinasi tie, kurie tampė sąmokslininkus už virvučių, galbūt juos ir išdavė. Tačiau virvelių pėdsakai iš Petrapilio neveda toliau Vilniaus. Tad gal litvinai turėjo savų interesų?
Geopolitika yra bandymas politiką susieti su geografija. Svajojantiesiems apie Lenkijos ir LDK nepriklausomybę buvo aišku, kad laisvė gali būti iškovota tiktai sutriuškinus Rusiją. O, kad sukilimas būtų kilęs ne 1863-aisiais, o, tarkime, dešimtmečiu anksčiau, per Krymo karą 1853-aisiais! Jei Anglija tada būtų, kaip planavo, užgrobusi Kronštatą ir blokavusi Petrapilį, Rusija būtų neatsilaikiusi prieš jungtines anglų, prancūzų, turkų ir atgimstančios Abiejų Tautų Respublikos sukilėlių pajėgas!
Vokietijos ir Rusijos „amžina taika“ reiškė, kad Lenkijos ir LDK laisvė bus ilgam palaidota. Kita vertus, Vokietijos ir Rusijos priešiškumas teikė vilčių, kad vokiečiams bus naudinga remti lenkų laisvės siekius. Vadinasi, priešiškumą reikėjo kurstyti. Vargu ar vilniečiai, kurie kreipė A. Uljanovą ir jo bendražygius, buvo tiek gudrūs, kad patys juos ir išdavė policijai. Juk sykiu išsidavė ir patys. Bet juk virvelę galėjo timptelėti visai kiti veikėjai. Gija nebūtinai turėjo driektis tiesiai į Paryžių. Ji galėjo vingiuoti per Telšius, nuo jų arčiau iki Vilniaus. Aleksandras III, kaip ir jo tėvas Aleksandras II, buvo pavojingi žemaičiams būtent dėl galimo Aleksandro ir Vilhelmo pakto, Molotovo ir Ribbentropo pakto pirmavaizdžio.
Nepamirškime litvakų
Iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Rusijoje buvo mažai žydų. Prijungus Lenkijos ir LDK žemes prie Rusijos, žydai pamažėle sklido po visą imperiją, nors juos ir varžė vadinamoji sėslumo riba, lyg šmėkla primenanti buvusias Respublikos sienas.
Kalbant apie kai kuriuos pasaulinio garso XX a. menininkus pabrėžiama, kad jie buvo litvakai, kitaip tariant, LDK žemių žydai. Gal minint žymiuosius Rusijos revoliucionierius irgi derėtų pažymėti, kurie iš jų buvo litvakai. Pavyzdžiui, ar nevertėtų patyrinėti, kokių paskatų vedamas Leiba Bronšteinas pasirinko Trakiškio slapyvardį – Trockij.
Neturtingo siuvėjo sūnus Evno Azefas (1869–1918), litvakas nuo Gardino, nugyveno pavyzdinį revoliucionieriaus ir kartu policijos provokatoriaus gyvenimą. Azefo istorija teikia daug medžiagos apmąstymams apie sąveiką tarp valdžios ir jos priešų. Mūsų temai svarbu ne istorinės detalės, o veikimo schema. Vis dėlto ir ta schema yra gana paini, todėl ją reikia narstyti iš įvairių pusių.
Būdamas Karlsrūhės (Vokietija) politechnikos mokyklos studentas 1893 m. Azefas pats pasisiūlė teikti mokamas paslaugas Rusijos slaptajai policijai (ochrankai). Tapęs informatoriumi, Azefas 1899 m. įstojo į vadinamosios socialistų revoliucionierių (eserų) partijos užsienio organizaciją. Veiklus ir energingas Azefas apie XX a. pradžią tapo vienu iš eserų partijos vadovų. 1903 m. Azefas ėmė vadovauti savo sukurtai eserų Kovinei organizacijai (KO), jos nariai nužudė ne vieną aukštą pareigūną, tarp jų vidaus reikalų ministrą Viačeslavą Plėvę, taip pat didįjį kunigaikštį Sergejų Aleksandrovičių Romanovą, Maskvos generalgubernatorių, caro Nikolajaus dėdę ir svainį (jiedu buvo vedę seseris). Azefas buvo šių pasikėsinimų organizatorius, tačiau tikrasis jo vaidmuo ochrankai nebuvo žinomas, kadangi jis išdavė kitų pasikėsinimų dalyvius, pavyzdžiui, sužlugdė pasikėsinimą prieš carą Nikolajų II. Iš viso Azefas išdavė 17 KO narių.
1908 m. eserai Azefą demaskavo ir už akių nuteisė mirti, tačiau tarp jų jau nebeliko žmonių, kurie būtų sugebėję susekti ir nužudyti Azefą. Žlugus revoliucinei karjerai, Azefas slapstėsi, nors tai jam netrukdė sėkmingai lošti biržoje. Pasimirė 1918 m. Vokietijoje.
Galbūt pagrindinis Azefo veiklos motyvas buvo pinigai. Jis buvo bene geriausiai apmokamas ochrankos informatorius, gaudavęs didesnį atlyginimą nei jo darbdaviai. Kita vertus, jis organizavo ir tokius teroro aktus, apie kurios nepranešė ochrankai. Taigi, jis veikė kaip tikras dvigubas agentas – apgaudinėjo ir ochranką, ir eserus.
Tačiau kai kurie ochrankos veikėjai buvo ne ką geresni už Azefą, jie irgi žaidė savus žaidimus. Vienas iš tokių buvo Azefo globėjas, aukštas Rusijos policijos pareigūnas Sergejus Zubatovas. Jaunystėje policijos prigriebtas dėl antivalstybinės veiklos, Zubatovas sutiko tapti informatoriumi. Vėliau jis padarė karjerą kaip policininkas. Manoma, kad tai jis įžvelgė teroristo Azefo talentą ir paskatino jį kurti KO – juk policininkams svarbu, kad teroristai niekada neišnyktų. Kita vertus, Zubatovas nuoširdžiai siekė reformuoti sutręšusią carinę santvarką. Jo iniciatyva buvo steigiamos valdžiai lojalios darbininkų organizacijos. Pramonininkams Zubatovo profsąjungos visai nepatiko, nes per jas darbininkai išsikovodavo didesnius atlyginimus. Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų kreipiami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus. Beje, tarp bolševikus rėmusių kapitalistų būtą sentikių, jie su caro valdžia turėjo savų istorinių sąskaitų.
Zubatovo kontroliuojama (jam taip atrodė) KO pasirodė esanti neblogas įrankis žudyti konservatyvius pareigūnus ir šitokiu būdu kloti kelią reformoms. Kita vertus, KO nužudžius Plėvės pirmtaką ,vidaus reikalų ministrą Dmitrijų Sipiaginą, buvo pašalintas asmeninis Zubatovo priešas. Taigi, policijos kryptingas teroras pasitarnavo ne tiktai visuomenės pažangai, bet ir asmeninei karjerai.
Ochrankos ir KO bendradarbiavimas yra klasikinis iš viršaus inspiruoto teroro pavyzdys. Viršūnių buvo įkvėpti ir kiti vadinamosios 1905-ųjų metų revoliucijos įvykiai. Antai tų metų spalio 17-osios caro manifestas, kuriuo buvo įvesta konstitucinė monarchija, buvo pasirašytas, kai vienas caro dėdė valdovo akivaizdoje pagrasino nusišausiąs. Rimta išorinė aplinkybė buvo visą šalį paralyžiavęs geležinkelininkų streikas. Jis vyko labai drausmingai: visas eismas staiga sustojo, tačiau keliuose neliko stovinčių traukinių – visi buvo nuvaryti ant atsarginių bėgių. Pasibaigus streikui eismas taip pat sklandžiai atsinaujino. Organizuoti streiką buvo ne ką menkesnis techninis uždavinys nei užtikrinti sklandų eismą. Akivaizdu, kad streiko negalėjo surengti ne specialistai. O tarp specialistų didžiulį autoritetą turėjo grafas Sergejus Vitė, buvęs susisiekimo ministras, Rusijos geležinkelininkų tėvas, vienas iš spalio 17-osios manifesto iniciatorių, jis po manifesto paskelbimo tapo Rusijos premjeru. Grafas Vitė neva galėjo rinktis, kuo būti – ar premjeru valdant Nikolajui II, ar Rusijos respublikos prezidentu, kai Nikolajus II bus nuverstas. Vitė pasirinko premjerystę.
Būta versijų, kad, kol caras Nikolajus II dar neturėjo vyriškos lyties palikuonių, grafas Vitė per ochrankos agentus ieškojęs kontaktų su KO. Grafas norėjo, kad Nikolajus II žūtų ir sostas atitektų caro broliui, reformų ir paties Vitės šalininkui.
Rusijos revoliucijoje ieškant žemaičių sąmokslo pėdsakų negalima atmesti versijos, kad žemaičių vyresnieji telepatiškai veikė Vitę, Zubatovą ir Azefą.
Žemaičių Spalio revoliucija
1904 m. žemaitis Jozefas Pilsudskis įteikė Japonijos užsienio ministerijos pareigūnams atmintinę, joje tikino, kad Rusija nėra vienalytė, todėl ją galima griauti skatinant ne rusų maištus. Japonai davė Rusijos revoliucijai pinigų, bet juos iš pradžių kažkodėl nugvelbė suomiai. Tapęs Lenkijos maršalu, Pilsudskis ir toliau bandė iš vidaus griauti Sovietų Rusiją, šį tikslą buvo pavedęs Lenkijos karinei žvalgybai. Diversinė Pilsudskio politika praminta prometeizmu pagal tuo tikslu Lenkijoje leistą „Prometėjo“ žurnalą.
Tiesiog gražu žiūrėti, kaip įvairių Rusijos tautų atstovai, matyt, ne vien Pilsudskio, bet ir žemaičių antžmogių neregimai vadovaujami, prisidėjo prie bolševikų perversmo.
Estai pagrįstai didžiuojasi Aleksanderiu Kesküla, kuris panašiai kaip Azefas – tik ne dėl pinigų, o dėl Estijos laisvės – mulkino ir rusų emigrantus socialdemokratus, ir vokiečių karinę žvalgybą. Kesküla talkino Leninui grįžtant iš Šveicarijos į Petrapilį, mat tikėjosi, kad Leninas Rusiją visiškai sužlugdys. 1997 m. estas Hardis Volmeras sukūrė filmą „Visi mano Leninai (est. „Minu Leninid“), jame pasakojama, kaip Šveicarijoje vokiečių finansuojamas Kesküla parengė kelionei į Rusiją patį Leniną ir dar penkis jo antrininkus. Plaukiant į Petrapilį tikrasis Leninas buvo išmestas per bortą, o Spalio perversmą įvykdė Keskülos kontroliuojamas antrininkas Ivanas.
Dabartinė Rusijos valdžia ir jai pritarianti žiniasklaida irgi noriai skleidžia versijas, kad Spalio perversmas buvo užsienio jėgų darbas. „Vokiečių auksu“, kurio atseit gausiai turėjo Leninas, dabar jau nieko nebenustebinsi. 2007 m. lapkritį per vieną Rusijos kanalą buvo parodytas filmas „Žiemos rūmų šturmas. Paneigimas“. Jame teigiama, kad Leninas turėjęs patikimų smogikų – suomių jėgerių. Šie buvę caro valdiniai karo metu savanoriškai perėjo į vokiečių pusę, o paskui kuriantis nepriklausomai Suomijai sudarė šalies armijos branduolį. Gal iš tiesų, grįždami į Suomiją, jie užsuko padėti Leninui nuversti Rusijos laikinosios vyriausybės, kadangi latvių šauliai, vieninteliai caro armijos nacionaliniai daliniai, dar tiktai svarstė – ką daryti. Bet kai latviai apsisprendė, jie tapo tvirtu Lenino ramsčiu. Apsisprendė jie už pinigus. Latvių šauliai buvo vieninteliai raudonarmiečiai, kurie gaudavo atlyginimus – beje, labai nemažus. Taigi, jie buvo samdiniai.
Be jokios abejonės, žemaičiai prie viso to prikišo nagus. Tegul estai džiaugiasi savo Kesküla, o mes kartu žemaičių antžmogiais žinome, kad griaunat Rusiją pakako laikyti rankose viso labo vieną giją, siejančią žemaičių išminčius su iš Berezino (Gudija) kilusiu litvaku Izraeliu Gelfandu, daugiau žinomu Aleksandro Parvuso slapyvardžiu. Būtent Parvusas įtikino Vokietijos generalinį štabą, kad Leniną reikia išgabenti į Rusiją ir duoti jam pinigų revoliucijai.
Jogaila, Vytautas ir Drakula
Pateiktose istorijos interpretacijose palikta tuščių vietų, jose reikia įrašyti žemaičių agentų pavardes. Kas gi juos siuntė ir tampė už virvučių?
Ch. Pichelis rašo apie žemaičių vyresniuosius, saugojusius Saulės namų dinastijos padavimą ir tos dinastijos simbolį – Aukso kardą.
Įdomu, kad Ch. Pichelio pasakų sandara primena kitus dinastinius mitus, kuriuos mielai skleidžia tikri ar tariami kai kurių senųjų Europos dinastijų atstovai, pavyzdžiui, vienas apsišaukėlis Stewartų palikuonis. Tasai pretendentas į Škotijos sostą, vardu Michelis Lafosse'as, skelbiasi esąs Nepriklausomo Jeruzalės Šv. Jono ordino (Maltos riterių) savarankiškų brolijų federacijos kultūros atašė Maltos ordino ambasadoje Demokratinėje San Tomė ir Prinsipės Respublikoje (tarp mūsų kalbant, tokį titulą gali sugalvoti tiktai beprotis). O Ch. Pichelis 50 metų buvo Nepriklausomo Jeruzalės Šv. Jono ordino (Maltos riterių) didysis kancleris. Abiem atvejais tai yra saviveikliniai neoficialūs ordinai (galbūt turintys tik po vieną narį) ir jų nereikia painioti su tikraisiais Maltos riteriais, galinčiais siųsti ir priimti pasiuntinius oficialiu lygiu (Lietuvos Respublika turi ambasadą prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordinui). Atrodo, kad vos ne kiekvienai Europos šaliai tie apsišaukėliai maltiečiai turi po dinastiją: Škotijai – Stewartus, Žemaitijai – Blažius iš Saulės namų.
Prie Lafosse'o šliejosi toksai Laurence'as Gardneris, genealogijos tyrinėtojas, parašęs nemažai vadinamosios alternatyvinės istorijos knygų. Jose L. Gardneris, be viso kito, grindžia Stewartų dinastijos kilmę iš paslaptingos šumerų karalių ir žynių giminės, kurios simbolis buvo Slibinas. Giminei priklausė Dovydo palikuonis Jėzus ir jo su Marija Magdaliete sugyventų vaikų ainiai, tarp jų – Stewartai. Matome, kad Gardneris griebia giliau nei anglų autoriai Michaelas Baigentas, Richardas Leigh, Henry Lincolnas, kurių darbais remdamasis Danas Brownas sukurpė „Da Vinčio kodą“. (Apie tai, kas tame kode yra blefas, galima paskaityti rašinyje „Mitų šaltiniai ir bangos“ – „Verslo klasė“, 2006 Nr. 3.)
L. Gardnerio mitologija užtempta ant „Da Vinčio kodo“ kurpalio. Girdi, egzistuoja kažkokios slaptos žinios, o jas saugo paskirtieji. Jie sergi kažkokius ypatingo kraujo valdovus ir turi pažiūras, prieštaraujančias oficialiajai krikščionybei.
L. Gardneris užsimena, kad viena iš tų paskirtųjų sukurtų organizacijų buvo Slibino (Drakono) ordinas, jį 1408 m. įsteigė ir 1418 m. oficialiai įteisino Vengrijos karalius ir Šv. Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Slibino ordinas buvo 24 monarchų brolija, kurios nariai prisiekė ginti krikščioniją nuo klaidatikių – turkų ir Jano Huso sekėjų. Ordinui priklausė Zigmanto svainis Jogaila ir Vytautas, Jogailos pusbrolis. Ordinui plečiantis, į jį buvo įšventintas Valakijos valdovas Vladas, pramintas Drakula. Mirus Zigmantui, ordinas sunyko.
Šiuo metu internete galima aptikti bent dviejų gyvuojančių Slibino ordinų pėdsakus. Viename aktyviai reiškiasi minėtasis Lafosse'as, kitas, kurį subūrė kažkokie vokiečių aristokratai, labiau primena Drakulos pilį Rumunijoje reklamuojančią firmą. Tarp vokiškojo ordino puošmenų yra iš Jogailaičių kryžių sudaryta grandinė (šį simbolį, beje, matome ir tarp Zigmanto Liuksemburgiečio ženklų).
Kol Lietuvos išminčiai laužo galvas, apie ką statyti lietuvišką istorinį filmą – apie Pilėnus ar apie Žalgirio mūšį (ir pasirenka banalų Žalgirį), mes siūlome pastatyti filmą apie pirmąjį žemaičių vyresniųjų tarptautinį veiksmą – 1418 m. nuvykę į Konstancos bažnytinį susirinkimą, žemaičiai įtikino Zigmantą Liuksemburgietį, kad reikia išviešinti dar 1408 m. žemaičių inspiruotą Slibino ordiną. Taip žemaičiai sukūrė NATO prototipą.
