Po vakarykščio (02.19) „Žalgirio“ pralaimėjimo CSKA rezultatu 75:78 apninka dvejopi jausmai. Pagaliau „Žalgiris“ paskutiniu momentu sugebėjo pakliūti į antrąjį etapą. Kita vertus, tokia nevykusi rungtynių pabaiga kelia apmaudą. Ir vis tik džiaugsmo turi būti daugiau nei nusivylimo. Dar ir todėl, kad „Žalgiris“ pasirodė lygiaverčiu varžovu vieniems iš turnyro favoritų.
Kauniečiai pagaliau bent dalinai sutvarkė gynybą. Šį kartą jau buvo galima pamatyti paraleles su Europos čempionatu. „Žalgiris“ gynėsi beveik taip pat kibiai, kaip Lietuvos rinktinė Švedijoje. Ir turėjo tą pačią problemą – didelį pražangų kiekį. Prisiminus kaip Europos čempionato finale penki komandos žaidėjai stovėjo surinkę penkias pražangas, vakar bijojau to paties. Iškrito tik M. Timinskas, bet tai irgi didelė netektis. Blogiausia, jog daug pražangų buvo itin kvailos.
Jau prieš rungtynes buvo aišku, jog didžiausią dėmesį reikia sutelkti į J. Holdeno ir M. Browno duetą. Prieš J. Holdeną kovota tradiciškai. Įžaidėjas, tai yra E. Cota, dengė įžaidėją. O štai M. Browno globa patikėta aukštesniems žaidėjams. M. Timinskas su snaiperiu tvarkėsi neblogai. Tuo tarpu D. Šalenga leido M. Brownui įsibėgėti (tik vienas iš daugelio vakarykščių D. Šalengos minusų). Jiems dengiant gynėją, A. Bagatskiui likdavo fiziškai daug pranašesni V. Chriapa arba S. Monia. Laimei, CSKA tuo retai pasinaudodavo.
Paskutiniame kėlinyje A. Sireika pabandė išsitraukti iš kišenės dar vieną kozirį – zoninę gynybą 2+2+1, toliausiai nuo krepšio paliekant vėlgi D. Šalengą. Iš pradžių lyg ir sutrikdžiusi maskviečius, ši gynybos sistema rungtynių pabaigoje pavirto į sunkiai protu suprantamą makalynę. Tris kartus iš eilės T. Beardui palikus baudos aikštelę, E. Cota dengdavo W. Alexanderį. Du kartus tai baigėsi taikliais metimais, trečią tiesiog pasisekė, nes M. Brownas nepataikė laisvas. Turbūt renkantis zoninę gynybą, aikštėje nereikėjo palikti abiejų sunkiausių „Žalgirio“ krepšininkų.
Puolimą apskritai galima įvertinti gerai. 75 taškai šiaip jau nėra daug, tačiau tai daug, žaidžiant prieš D. Ivkovičiaus komandą. Paprastai maskviečiai praleidžia daug mažiau. Vėlgi buvo išbandyta daug penketuko variantų. Iš pradžių aukštaūgiai buvo tarsi suskirstyti poromis. A. Sabonis ir A. Javtokas bei T. Beardas ir P. Jankūnas. Pirmoji pora atrodė geriau, tačiau dėl A. Javtoko baudų jos ilgai naudoti neteko.
Krito į akis, jog aukštaūgiai neblogai supranta vienas kitą. Pastoviai kartojosi derinukas, kai vienas iš jų, stovėdamas prie baudos arba tritaškio linijos atiduodavo kitam kamuolį po krepšiu. Kita vertus, šį kartą nematėme jau įprastu tapusio E. Cota ir T. Beardo gero susižaidimo.
Išbandė A. Sireika ir žaidimą lengvu penketu, tačiau šį kartą jis neatnešė tokios naudos kaip anksčiau. Trečiame kėlinyje D. Ivkovičius taip pat iš karto išleido į aikštę keturis mažesnius krepšininkus. Be to, M. Turckanas yra pakankamai greitas sunkusis puolėjas, kad galėtų suspėti su M. Timinsku. Vis tik lengvas penketas atrodė geriau, nei komanda su T. Beardu ir A. Saboniu kartu. Pasirinkimo, deja nelabai buvo. Vėlgi kalta penktoji M. Timinsko pražanga.
Be abejonės, ne paskutinį vaidmenį suvaidino skirtingas atsarginių suolelis. „Žalgiris“ pradėjo rungtynes neįprastai greitai, netgi atliko keletą kontratakų (o tai šiemet reta). Paskui greito žaidimo neliko. Nenuostabu, nes jį pagreitino daugiausiai E. Cota. O šis įžaidėjas vėl arė visas rungtynes. Pirmoje rungtynių pusėje jis pelnė 13 t. Antroje – jau tik šešis. Nors jis dažniausiai ir toliau viską darydavo gerai, iki taiklios atakos truputį pritrūkdavo. Tuo tarpu pasirodę CSKA atsarginiai T. Papaloukas ir D. Tarlačas tik sustiprino žaidimą.
Kas laukia toliau? Iš vienos pusės, komanda, pakliuvusi į kitą etapą tik paskutiniu momentu, lyg ir neturėtų daug tikėtis. Antra vertus, reikia turėti omenyje, jog B grupė buvo labai stipri. Be to, prisiminkime Sienos „Montepashi“ pavyzdį. Pernai taip pat labai sunkiai pasiekę kitą etapą, jie nužygiavo iki didžiojo ketverto. Taigi viskas prasideda iš naujo. „Žalgiris“ turi problemų, bet turi ir didelį potencialą.
