Žiūrint ketvirtadienio (08.19) Lietuvos-Graikijos krepšininkų rungtynes, nejučia atmintyje iškildavo kitos varžybos. Vieną kartą lietuviai graikus jau sutriuškino. 1996 m. skirtumas buvo netgi didesnis – 99:66. Dabar – 98:76, tačiau tai neatspindi tikrosios įvykių eigos. Po trečios pergalės lietuviai jau tikrai pateks į ketvirtfinalį, o ir antra vieta ranka pasiekiama.
Iš esmės tokios rungtynės nereikalauja komentarų. Ką čia bepridursi, kai ketvirtojo kėlinio pradžioje skirtumas pasiekia 38 taškus. Turbūt niekas tokio scenarijaus nesitikėjo, nes Lietuvos rinktinė labai jau smarkiai pasikeitė nuo pirmų dviejų rungtynių. Tiesa, bent keletas pasikeitimų atrodo bus tik bendro progreso dalimi. Varžybose su Angola lietuviai atrodė lėtoki. Prieš Puerto Riką jie jau judėjo greičiau, o prieš graikus – net labai greitai. Kita maloni tendencija – antrosios linijos žaidimo gerėjimas. Jau rašiau, kad būtent mažesnieji krepšininkai turi vesti mūsų rinktinę į pergales. Kuo toliau, tuo labiau jie tai ir daro.
Didele dalimi Lietuvos rinktinė jau primena komandą, kuri Švedijoje tapo Europos čempionais. Visų pirma gynyboje. Vėl pamatėme tą pačią vienų žaidėjų pagalbą kitiems. Tokią judrią ir nepaliekančią spragų, kad kartais asmeninė gynyba smarkiai primena zoną, o vidurio puolėjai nei kiek nebijo apsikeisti dengiamaisiais su gynėjais.
Be tarpusavio pagalbos kovoti su graikais būtų sunku. Jų priekinės linijos krepšininkai gali apžaisti bet ką. Vakar žaisti vienas prieš vieną jie beveik neturėjo galimybių. Matosi, jog Antanas Sireika pasimokė iš draugiškų rungtynių. Prieš olimpiadą būtent graikų aukštaūgiai sumesdavo lietuviams daugiausiai taškų ir mūsiškiai pralaimėdavo. Pasimokyta ir iš graikų varžybų olimpiadoje. Krito į akis, kad Lazaros Papadopoulos nugara į krepšį aplošia net patį Timą Duncaną. Ir štai vietoj fiziškai silpnesnio Aurelijaus Žukausko startiniame penkete pasirodė Robertas Javtokas, kuris graikų „centrą“ bent dalinai sustabdė.
Rungtynėse prieš Puerto Riką lietuviai sutrikdavo, varžovams ėmus spausti po visą aikštę. Vakar nieko panašaus jau nebuvo. Sudėtis keitėsi, žaista ir su vidurio puolėju, ir be jo, ir su vienu įžaidėju, ir su dviem, ir visai be įžaidėjo, o komanda atrodė vis taip pat pasitikinti savim. Tai tuo labiau svarbu prieš rungtynes su amerikiečiais, kurie tikrai mėgins bent retkarčiais lietuvius presinguoti.
Vis tik pamėginsiu atkapstyti ir porą blogų dalykų. Pirma, Šarūnas Jasikevičius vis dar pernelyg blaškosi. Atleistina, kai persvara triuškinama, bet juk sekančiose rungtynėse amerikiečiai pasinaudos kiekviena klaida. Tai vienas iš nedaugelio NBA žvaigždžių pliusų iki šiol. Antra, greitai iššvaistyti persvarą galima ilgalaikiame klubiniame turnyre. O tokiose varžybose kaip olimpiada kiekvienas taškas gali būti reikšmingas. Tai, kad lietuviai leido sumažinti skirtumą nuo 38 iki 22 taškų, liudija šiek tiek neatsakingą požiūrį.
Iki šiol viskas klojasi puikiai. Šeštadienį laukia rungtynės su amerikiečiais. Tikriausiai dėl pirmosios vietos grupėje. JAV ekipa per tris turus nusipelnė labiausiai nuspėjamos komandos vardo. Varžovai visada ginasi susispaudę ir leidžia mėtyti amerikiečiams iš toli, o šie tuo nesinaudoja. Susikrauti gan didelę persvarą prieš australus jiems leido tik pastarųjų išsekimas antroje rungtynių pusėje. Kažką naujo lietuviams išradinėti neverta. Vėlgi reikia padėti savo aukštaūgiams gintis baudos aikštelėje ir taikliai mėtyti iš toli.
Kol kas JAV ekipa puolime turi tik du kozirius. Pagrindinis – greitas puolimas, tačiau jis efektyvus tik tada, kai aktyvios gynybos iš vėžių išmušti priešininkai pradeda dažnai klysti. Kitas koziris – T. Duncanas. Nors amerikiečių lyderis olimpiadoje atrodo lėtesnis nei paprastai, lygiaverčių varžovų po krepšiu jis neturi. Taigi lietuvių „centrams“ tikrai prireiks pagalbos. Dar svarbu nepamiršti A. Iversono. Šis gynėjas vienintelis drąsiai ir rezultatyviai atakuoja iš toli. Todėl skubėti į pagalbą aukštaūgiams reikia ne jo, o kitų JAV gynėjų sąskaita. Didelis pliusas tai, jog amerikiečiai taip ir neturi patikimo įžaidėjo. S. Marbury neranda savęs, o D. Waydas daugiau atakuoja pats, negu sudaro progas komandos draugams.
Kaip bežiūrėsi, pagal ligšiolinį žaidimą tarpusavio rungtynėse favoritais atrodo lietuviai, o ne amerikiečiai. Ir tikėsimės, kad mūsiškiai nebus ta ekipa, kuri leis JAV krepšininkams pajusti sau įprasto žaidimo skonį.
