60-metus Artūras juokauja, kad, greičiausiai, praėjusiame gyvenime buvo tyrinėtojas, landžiojęs po senovės Egipto požemius. Kiek pats prisimena, nuo vaikystės jį traukė požemiai, o juos ištyrinėjęs ėmė atrasti ir užmirštus Lietuvos kampelius.
„Mano pirmi nebrandūs jaunystės panoraminiai piešiniai ant vatmano – tai požemiuose siautėjantys vampyrai, siekiantys susidoroti su juos į žmones bandančiais atversti vienuoliais. Mano kambario sienos buvo nukabintos plakatais su Drakula, Nosferatu, Frankenšteinu. Mėgau tapyti pilnaties apšviestas kaimo kapinaites su pasvirusiais kryžiais”, – šypsosi pašnekovas.
Jaunystėje tyrinėjo požemius
Ir dabar A. Patamsio 3 mėgstamiausios knygos – Žiulio Verno, kurias vaikystėje skaitydavo pasislėpęs po antklode pasišviesdamas žibintuvėliu, kad netrukdytų namiškiams. Vyras svarsto, kad, greičiausiai, šias savybes paveldėjo iš senelio Antano, nors neslepia, jog ir mamytė tokia pati, kaip Artūras.
Nors visuomet traukė gan mistiški dalykai, pašnekovas patikina, jog niekada nebuvo užsisklendęs savyje ir paniręs į vaizduotės pasaulį. Greičiau, priešingai – kaip pats juokauja, buvo visur kišantis nosį: „Gink Dieve, nebuvau koks problematiškas paniurėlis, užsidaręs savyje, buvau labai guvus, judrus ir linksmas vaikas, mylintis nuotykius. Pažymių knygelėse ties grafa „drausmė“ puikavosi vieni dvejetai su pastabom ryškiai raudonu rašalu.“
Pirmoji pažintis su požemiais įvyko dar jaunystėje – tuomet kartu su kitais draugais Artūras patraukė į Pažaislio vienuolyno požemius. Nebuvo taip jau lengva, teko sumokėti nemenką pinigų sumą, kad gautų žemėlapį, nors nuorodos visai nepadėjo – draugai pasiklydo ir įkliuvo sargams.
„Kad gauti žemėlapį su visomis nuorodomis į vienuolyno požemius, teko sumokėti vienam vaikinui, kuris gyveno kaimynystėje, pedagogų šeimoje, siaubingą sumą pagal to meto kišenpinigius – 10 rublių. Vienam tai buvo nepakeliama finansinė našta, todėl mūsų buvo 7 „akcininkai“.
Gavome planą, greičiausiai išsegtą iš kažkokio statybinio projekto bylos, vienai valandai ir turėjome pasidarę kopiją nedelsiant grįžti. Istorija verta kino filmo.
Kai būsiu visai senas, pasakosiu anūkams, koks pasiutęs buvo jų senelis. Visas vojažas baigėsi ne taip, kaip tikėjomės, bet tai užgrūdino tolimesniems nuotykiams. Požemiuose išbuvome apie dvi valandas, pasiklydome ir įkliuvome sargams. Kaip bausmę už smalsumą turėjome dvi savaites ravėti Pažaislio vienuolyno teritoriją“, – su šypsena prisimena A. Patamsis.
Aplankė visus Kauno fortus
Pradėję nuo Pažaislio vienuolyno, čia nesustojo – toliau sekė įdomiausių Kauno senamiesčio pastatų požemių tyrinėjimas. Vyras patikina, jog niekada nesiveržė ten, kur negalėjo lengvai patekti, nepjaustė spynų, negadino turto ir po savęs net susirinkdavo saldainių popierėlius.
„Kauno pilies vienintelis tunelis, vedantis į bastėją, buvo lengvai prieinamas, bet buvo baisu sutikti vietos čigonus, kurie mėgo ten lankytis. Teko kalenti dantimis daugelio bažnyčių požemiuose, bet tik su pažįstamų kunigų palyda. Į seminarijos požemius mes patekome bėgdami nuo senamiesčio gaujos, galima sakyti visai atsitiktinai. Slėpdamiesi siaurose senamiesčio gatvelėse, puolėme prie pirmų medinių durų su gonkeliu. Sulindome ir pasislėpėm tarp beržinių šluotų, kurių ten buvo pririšta nemažai. Viskam aprimus apsidairėme aplink ir pastebėjome laiptus, kurie leidosi gilyn į tamsą. Pasirodo, tai buvo laiptai, vedantys į seminarijos požemius“, – pasakojo vyras.
Jaunystėje aplankyti ir visi dešimt Kauno fortų, rizikuojant įkristi į drenažinius šulinius, tačiau smalsumas vis tiek nugalėdavo. 2015 metais Artūras nusprendė iš naujo aplankyti visus fortus, kurių tik du – VII ir IX buvo pritaikyti turistams, o kituose ir toliau veisėsi šikšnosparniai ir glausdavosi benamiai:
„Beveik visi fortai turėjo blogio ženklą. VI forte sušaudyti vokiečių belaisviai, IV, VII ir IX daugybė žydų ir kitų tautybių kalinių. Visgi spėjau aplankyti fortus apleistame, mistiniame stovyje. Jie man tokie daugiau prie širdies. Bet giliai širdyje gyniau šalin mintį apie tai, kad Kaunas gali prarasti tokį lobį.“
Dvarais susidomėjo netikėtai
Tarybiniais laikais Artūras tarnavo rekrūtuose vos keli kilometrai nuo Norvegijos, kur savo hobio neapleido, o pasibaigus tarnybai su draugais dviračiais aplankė daugybę Lietuvoje stūksančių apgriuvusių bažnyčių. O tada į pomėgių ratą įsitraukė ir dvarai.
„Dvarais pradėjau domėtis spontaniškai. Man tai geriausiai sekasi, kai ko nors imuosi daug neplanuodamas. Pirmas mano akį patraukęs dvaras ir subrandinęs idėją apvažiuoti Lietuvos dvarus buvo Tiškevičių Raudondvario dvaras.
Labai nemėgstu keliauti autostrada ir, jei neskubu, stengiuosi važiuoti panemune Kaunas-Jurbarkas arba senuoju Žemaičių plentu per Raseinius. Ne dažnai, bet važiuodavau per Sūduvą kita Nemuno kranto puse per Šakius, tai irgi turtingas dvarais kraštas“, – susidomėjimo dvarais pradžią prisiminė pašnekovas.
Skaičiuojama, kad šiuo metu Lietuvoje yra apie 600 dvarviečių, palivarkų ir tų vietų, kur dar kyšo bent vienas pamatinis dvaro akmuo. Artūras jau yra aplankęs ir ištyrinėjęs 458, tačiau nežada sustoti. Vis dėlto, vyras neslepia – tai brangus malonumas.
„Tai brangus užsiėmimas ne tik laiko atžvilgiu, bet ir finansiškai. Lankydamas dvarus sukoriau virš 80 000 kilometrų. Tai beveik du ratai aplink Žemę per pusiaują.
Labai kruopščiai ruošdavau maršrutus, kad kuo optimaliau išnaudoti kelionę, aplankant kuo daugiau dvarų. Bet viskam yra lubos. Lankymas nesibaigia tik atvažiavimu. Reikėdavo apeiti dvaro pastatus ir, esant galimybei, apsilankyti viduje. Viską reikėdavo fiksuoti fotoaparatu. Tai užimdavo nemažai laiko“, – pasakojo A. Patamsis.
Kiekviena kelionė – virš 1000 kilometrų
Artūro fotografijose yra užfiksuota dvarų, kurių jau nelikę nė kvapo, o kiekviena kelionė lankyti dvarų viršydavo 1000 kilometrų. Kaip pats sako, daugiau ir nespėtum, nes diena per trumpa: „Pagrinde kelionėms rinkdavausi rudenį ir pavasarį, kai medžiai be lapų stovi lyg apmirę. Tuomet gali grožėtis tuo, ką vasarą augalija slepia po lapų skraiste. Ypač tai aktualu griuvėsiams. Toliau jau darbas internete, knygose, jei pavykdavo – liudininkų pasakojimuose, atgaivinti dvaro istoriją, įkvėpti jiems gyvybės. Pats dvaras be jo istorijos – tai tik pastatų kompleksas.“
Aplankius tokį kiekį Lietuvos dvarų, pašnekovas neslepia – turi ir favoritų sąrašą. Ko gero, mėgstamiausias yra Onuškio dvaras Rokiškio rajone, pastatytas Teofilio Komaro pagal italų architekto Cezario Anikinio projektą.
„Onuškio dvaro rūmai, mano manymu, yra vieninteliai, kurie dar turi sielą. Nors jie ir sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, mūro liekanos sulaukė mūsų dienų tokios, kokias mums paliko 1915 metų gaisras“, – šypteli vyras.
Taip pat mėgstamas ir Troškūnų Smiltinės dvaras. Kaip pasakoja Artūras, jame lankėsi daugiausiai, lankydamas prosenelių ir proprosenelių kapus: „Vaikštau po dvarą ir jaučiu savo prosenelio Juozapo Patamsio dvasią, kuris dažnai lankydavosi pas dvarininkus Montvilas. Šiame dvare mano senelis Antanas išmoko fotografijos meno ir tapo vienu iš pirmųjų fotografų Panevėžyje. Jis paliko didelę fotografijų kolekciją Panevėžio miestui kaip fotografas, mėgęs meninę panoraminę fotografiją.“
Turi planų ateičiai
A. Patamsis neslepia apmaudo, kad daugelio dvarų laukia liūdnas likimas – jie taip ir pranyks, palikti likimo valiai. Kita vertus, jis džiaugiasi, kad kai kurie dvarai prikeliami naujam gyvenimui ir tampa žmonių traukos centru.
„Labai skubėjau aplankyti ir užfiksuoti nuotraukose kuo daugiau dvarų, žinant kai kurių jų apgailėtiną būseną ir kad ilgai jie neišstovės. Iškeliaus į nebūtį. Kitas reikalas, jei nedidelį dvarą perima kaimo ar miestelio bendruomenė ir savo jėgomis tvarkosi, arba dar geriau, jei jame įsikuria muziejus kaip Kretingoje ar Palangoje, Biržuose, Rokiškyje. Bet tokia laimė nusišypso ne visiems“, – kalbėjo dvarų tyrinėtojas.
Vyras šypsosi sakydamas, jog nėra Lietuvos lopinėlio, kur nebūtų apsilankęs, išskyrus Šalčininkų rajoną – ten reikėtų važiuoti su nakvyne. Nuodugniau netyrinėta ir Vilniaus apskritis į rytus, maždaug nuo Druskininkų per Elektrėnus, rytų Ukmergės regioną link Visagino ir į šalies rytus. Tačiau šis kraštas neliks neaplankytas – Artūras turi planų ateičiai, kuriuos skuba įgyvendinti dėl tiksinčio laiko:
„Šis plotas dar laukia manęs. Dabar dėl įvairių priežasčių negaliu grįžti prie savo pomėgio, bet būtinai grįšiu. Esu surengęs kelias parodas savo grafikos darbų, skirtų išeinantiems dvarams. Tokius, kokius juos užfiksavau savo darbuose, daugiau nebebus. Vadinasi manęs laukia dar nemenkas kelio galas. Liko nebaigti darbai ir laiko liko tiek nedaug.“
Tiesa, A. Patamsis ne tik savo noru keliauja po Lietuvą ir fiksuoja jos dvarus fotoaparatu. Grįžęs po kelionių vyras iš rašo ir iliustruoja vaikiškas knygeles. Tam jį įkvėpė ne kas kitas, o anūkė, kuri ir yra pagrindinė istorijų veikėja.
„Ne tik įamžinu nykstančius dvarus grafikos darbuose, bet ir rašau ir iliustruoja vaikiškas knygutes apie dvarų gyvenimą. Įkvėpė jas rašyti mano anūkė Patricija. Ji kaip pagrindinis personažas yra knygoje pirmas asmuo. Ši mano gyvenimo veikla man labai svarbi. Noriu jaunajai kartai komiksų pagalba skiepyti meilę savo šaliai ir istorijai“, – šypsosi Artūras.
