Kaip suprantamas erotiškumas? Kokiomis formomis jis pasirodo viešumoje? Apie tai kalba Vytauto Didžiojo universiteto docentas Artūras Tereškinas.
Kai kas mano, kad erotiškumas Lietuvoje yra supaprastintas ir deformuotas. Ar pritartumėte tokiam teiginiui?
Mano manymu, erotiškumas Lietuvoje yra paprasčiausiai neišplėtotas, seksualumo tema apskritai labai menkai paliečiama, o jei tai ir atsitinka, tai tebūna ganėtinai prastos užsienietiškų erotinių laidų ar serialų kopijos. Matyt, šia prasme jis ir yra deformuotas. Arba tiksliau, nesuformuotas. Mūsų visuomenė kol kas dar nesuvokia, kokios erotikos galėtų tikėtis, pavyzdžiui, iš televizijos ar spaudos. Panagrinėję žiniasklaidos tekstus, galime pastebėti, kad žodžiai "seksas", "pornografija" yra dažnai vartojami politiniams tikslams. Pavyzdžiui, "Akvariumo 2" skandalas tapo savireklamos priemone konservatyviems politikams. Taip yra visame pasaulyje: seksas, viena vertus, tarnauja savireklamai, antra vertus - cenzūrai. Esu pastebėjęs, kad daug kas nori uždrausti vieną ar kitą laidą tik todėl, kad ten yra smurto arba erotikos. Iš tikrųjų labai lengva pasakyti: "Jūs tvirkinate mūsų vaikus". Tokių kalbų tikslas dažnai yra parodyti, kaip politikai rūpinasi visuomenės morale, ir įteigti žmonėms, kokia bloga yra ta mūsų žiniasklaida.
Ar erotiškumo vaizdinys ir samprata kaip nors pakito Lietuvos žiniasklaidos diskurse? Ar galima kalbėti apie specifinį lietuvišką seksualumą?
Dėl antrojo klausimo - abejoju. Nors šiuo metu nelabai domiuosi lietuviškais gyvenimo būdo žurnalais, bet ir taip matyti, kad ten dominuoja "tarptautiniai" moteriškumo ir vyriškumo įvaizdžiai. Tiesa, neseniai man teko proga pamatyti pirmą lietuvišką serialą "Sužadintos aistros", kuris, manau, dar kartą parodė, kad lietuviai nemoka žiūrėti į erotiką nei šmaikščiai, nei lengvai, nei pašaipiai. Seksas čia savo pobūdžiu ir pozom labiau primena Atgimimo sąjūdį, t. y. apie seksą kalbama taip rimtai ir “sunkiai”, kad rodos, rodomas ne malonumas, bet kažin kokia auka ar žygdarbis. Mylimasi tarsi cituojant Maironį. Nors tiesą sakant, ir Maironis buvo daug šmaikštesnis bei sąmojingesnis nei lietuviška erotika. Galima būtų teigti, kad nuo nepriklausomybės laikų mes šiek tiek išlaisvėjome, jau galime "tai parodyti", tačiau sekso įvaizdis yra perdėm rimtas ir vienpusis.
Ar galime teigti, kad šiuolaikinis pasaulis tam tikra prasme yra moteriškas, čia dominuoja dėmesys motinai ir vaikui, silpniesiems, ir vyro vaidmeniui nebėra vietos?
Aš nesutikčiau, kad mūsų pasaulis yra moteriškas. Iš tikrųjų žiniasklaidoje apstu gražios, energingos moters vaizdinių, tačiau paskutiniai tyrimai, pavyzdžiui, "Vyro vaidmenų krizė Lietuvoje", parodė, kad nors vyrai ir ne visiškai sugeba atlikti savo "tikrąjį" vaidmenį, ir moterys, ir vyrai tebesilaiko tradicinių įvaizdžių: vyras turi uždirbti pinigus, išlaikyti šeimą ir t.t. Itin nedaug kalbama apie jautrų partnerį ir panašius dalykus. Tai įrodo, kad abi lytys Lietuvoje tebegyvena maskulistiniame patriarchaliniame pasaulyje ir laikosi jo normų. Ir moterims, ir vyrams yra sunku pabėgti nuo tradicinių vaidmenų. Kalbant apie žiniasklaidą, mano minėtas jaunos energingos moters įvaizdis tėra komercinis produktas, kurį norima parduoti konkrečiai auditorijai, - jis nieko giliau nepaveikia. Moteris iki šiol tebėra suvokiama kaip šeimos židinio kurstytoja, nors ji ir dirba tiek pat ar net daugiau už vyrą. Galbūt ir egzistuoja "dominuojančios moters" įvaizdis, tačiau jis labai paviršutiniškas, už jo slypi gilios tradicinės struktūros, kurios dar ilgai nesikeis. Su tuo sutinka daugelis lyties problemų tyrinėtojų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Todėl sakyčiau, kad mūsų pasaulis labai vyriškas.
Tačiau, nepaisant patriarchalinės visuomenės normų, vyriškumo krizė, kaip Jūs sakėte, egzistuoja?
Taip, nes vyrui vis sunkiau įvykdyti savo vaidmenį, ypač posovietinėje visuomenėje, kur konkurencija ir įtampa labai didelė, labai lengva prarasti darbą, kur nesi vertinamas, tau mažai moka ir t.t. Todėl aš visuomet čia prisimenu banalų pavyzdį apie dažnas vyrų savižudybes, kurios įvykdomos dėl nesugebėjimo susidoroti su gyvenimo smūgiais.
Tačiau nemanau, kad moterys išgyvena mažesnę krizę nei vyrai. Taip yra ir dėl to, kad jos dažnai tėra sekso objektai. Kaip kontroversiškai teigia filosofė Audronė Žukauskaitė, Lietuvoje pastebime labai įdomų reiškinį: dažnai moterys siekia išsilaisvinti tik tam, kad savo valia įgytų objekto statusą.
Kodėl, Jūsų manymu, smurtas žiniasklaidoje yra labiau toleruojamas už erotiką?
Tai sudėtingas klausimas. Yra daugybė balsų prieš smurtą, kuris dažnai yra gretinamas su seksu. Manau, smurtas yra įprastesnė mūsų kasdienybės dalis, kuri matoma gatvėje, sutinkama šeimoje ir tarsi nieko nestebina. Štai kodėl smurtas tam tikra prasme priimtinesnis - jis visuomet buvo viešosios srities dalis. Tuo tarpu seksas visuomet buvo nustumtas į privačią sritį, todėl jam iškilus į viešumą, mes imame jo netoleruoti. Čia prisideda ir baimė, kad griaunama riba tarp viešumo ir intymumo, darosi nebeaišku, apie ką viešai galima kalbėti, ką rodyti ir matyti.
Ar šiuolaikiniame pasaulyje medijuoti seksualiniai vaizdiniai ir visos kitos virtualaus sekso formos neima vis labiau atstoti realių seksualinių santykių?
Žinoma, bet čia aš nematau nieko blogo. Kai kalbame apie medijuotą erotiką, turime suvokti, kad žmogaus gyvenime vieną pagrindinių vaidmenų atlieka fantazija, kuri gali atstoti viską. Medijuotos komunikacijos formos kaip tik labai prisideda prie fantazijos plėtojimo. Čia galima susikurti tai, kas yra nerealizuojama, ir kas realybėje tikrai būtų pavojinga visuomenei. Tuo tarpu virtualioje erdvėje tokios fantazijos yra normalios ir priimtinos. Tarkim, man yra tekę skaityti studijų, kuriose rašoma, kad kai kurie pedofilai tik dalijasi įvairiais vaizdiniais internetu ir net nesistengia realizuoti savo troškimų gyvenime. Antra vertus, gal tai ir netiesa, jei prisiminsime kai kuriuos pedofilijos skandalus. Vis dėlto, mano manymu, virtualios sekso formos gerokai dažniau ne skatina tam tikrą “asocialų” troškimą, o jį sublimuoja ir nukenksmina, paverčia virtualiu.
Yra nuomonių, kad kūnai kibernetinėje erdvėje nieko nereiškia. Ką, Jūsų nuomone, reiškia seksas be kūno?
Bet galbūt galima susikurti kitokį kūną? Galbūt virtualus kūnas gali atstoti kaulus ir kraują? Galų gale čia nėra tokio didelio prieštaravimo. Jei fantazija kažkaip veikia fizinį kūną, tai galbūt reikštų, kad aistros gali pereiti ir į kibernetinę erdvę. Juokaujant galima sakyti: seksas be kūno kaip aistra be meilės. Bet ar tai taip blogai? Visi mes esame savotiški “kiborgai”, pusiau realūs, pusiau virtualūs. Be abejo, virtualioje erdvėje kur kas svarbesnis yra tapatybės ir jos išlaisvinimo klausimas. Čia gali keisti lytį, seksualinę orientaciją, gali būti moterimi kokioje nors pokalbių svetainėje ir gerai jaustis dėl to, kad kuriam laikui pasikeitei. Kita vertus, retokai įmanoma pabėgti nuo savo tikrojo asmens ir to, ką jauti realiame pasaulyje. Tačiau pažįstu keletą žmonių, kurie visiškai užsidarę virtualioje erdvėje - iš tikrųjų kai kurie iš jų nebemoka gyventi ir bendrauti su realiais asmenimis. Jie kone šimtaprocentiniai “kiborgai”. Nors jie dar turi fizinius kūnus ir juose gyvena.
Tačiau šiandien net ir tie žmonės, kurie neturi nieko bendro su virtualiais pasauliais, formuoja savo tapatumą atsižvelgdami ne į specifinius, tarkim, etninius modelius, o į kosmopolitinius įvaizdžius, kuriuos pateikia globali žiniasklaida. Kas tai - laisvė, kelias į suvienodėjimą ar savotiškas imperatyvas, kuris paverčia istoriškai susiklosčiusį identitetą nebemadingu, nešiuolaikišku ir nereikalingu?
Manau, viskas kartu. Mane asmeniškai džiugina to siauro etninio identiteto, kuris remiasi ribotomis kalbinėmis, folklorinėmis tradicijomis ir normomis, atmetimas. Žiniasklaidos įvaizdžiai, pagal kuriuos mes orientuojamės, tikrai išplečia nacionalinio identiteto sampratą. Nemanau, kad dėl globalizacijos mes kažką prarasime, veikiau įgysime tam tikrų europietiškų savybių. Labai gerai yra suvokti, kad esi ir kažkuo panašus į pasaulio piliečius, ir kartu unikalus. Šis unikalumas, mano manymu, tikrai išliks. Globalizacijos iššūkiai tik padės mums labiau suvokti save ir tapti įdomesniais, ne tokiais užsidariusiais provincialais.
Grįžkime prie viešumo ir privatumo temos. Kai kurie tyrinėtojai išskiria amerikietiškąjį ir europietiškąjį modelius - europiečiai išeina į viešumą tam, kad bendrautų, tuo tarpu amerikiečiai - tam, kad pabūtų vieni. Kuriam iš jų priskirtumėt lietuvius?
Nemanau, kad tai teisingas skirstymas. Aš būčiau labiau linkęs įsivaizduoti anglosaksišką pasaulį, kuriam galima priskirti JAV, Angliją - čia žmonės išties išeina į viešumą pabūti anonimiški, nebendrauti. Tuo tarpu, kiek žinau iš pasakojimų, Prancūzijoje vieniši žmonės eina į kavinę, kalbina žmones, bendrauja. Amerikoje į kavinę eini tam, kad pabūtum vienas (nors, aišku, labai apibendrinti negalima). Čia reikia prisiminti, kad kalbame apie didžiuosius miestus (miesteliuose ir kaimuose yra visai kitaip). Manyčiau, lietuviai bijo vieni eiti į viešumą, paprastai einama keliese ir labiau stengiamasi “atrodyti” bei “pasirodyti”. Galbūt būti anonimiškais, nors Lietuvoje tai ir neįmanoma. Todėl tikriausiai Lietuvą labiau priskirčiau prie anglosaksiškos tradicijos, nors niekad apie tai giliau nemąsčiau.
Viešumo ir privatumo skyrimas šiuolaikiniame pasaulyje apskritai tapo labai neapibrėžtas. Dauguma erdvių, anksčiau buvusių viešomis, dabar tapo kažkieno nuosavybe. Galima prisiminti Pilies gatvę Vilniuje, kuri iš gana neformalios per pora metų tapo sterilių vitrinų vieta, stebima vaizdo kameromis. Iš tikrųjų miesto erdvėje lieka vis mažiau vietų, kur dar galima atsitiktinai susitikti. Ar šitaip žmonės nėra fiziškai atribojami nuo vietovių ir vietų?
Sutinku, šiandien vis sunkiau yra kalbėti apie viešąją erdvę, nes visos tos erdvės yra privatizuojamos, ir dažniausiai tai daroma dėl komercinių interesų. Tokioje viešoje erdvėje mes dažniausiai esame tik vartotojai, o ne dalyviai. Nebelieka neformalių susitikimų vietų, viskas nukreipta į komerciją. Kartais aš svarstau, ar prekybos centrai išties yra viešosios erdvės. Juk veikiau jos yra privačios - iš jų labai lengva išstumti nepageidaujamus žmones - benamius ar prostitutes, kurios neturi balso. Viską valdo savininkai, jų samdomi apsaugininkai, pardavėjai. Apskritai kapitalistinėje santvarkoje, kuri mūsuose labai sparčiai vystosi, viešoji erdvė tampa vis privatesnė, lieka labai mažai erdvės mums kaip viešumos dalyviams. Čia aš lyg ir pritarčiau Jürgenui Habermasui, nusivylusiam šiuolaikiniu pasauliu ir manančiam, kad privati sritis vėlyvojo kapitalizmo laikotarpiu jau gerokai apnykusi. Politiniai interesai, žiniasklaida, korporacijos visiškai ją uzurpavo, atėmė ją iš mūsų. Antra vertus, nesu toks didelis pesimistas ir manau, kad viešųjų erdvių dar galima susikurti - kad ir internete. Tokios kūrybos ir priešinimosi mūsų “suprivatinimui” visiems ir linkėčiau.
Kalbėjosi Gediminas Akinskas