• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Turėčiau pradėti paprasčiausiu įspėjimu: nevaikščiokite Kauno senamiesčiu po dešimtos valandos vakaro. Arba iš viso nevaikščiokite. O jei vaikščiosite, turėkite pistoletą ar bent beisbolo lazdą. Gerai bus ir dujų balionėlis. Antraip prarasite ir save, ir savo galvą.

REKLAMA
REKLAMA

Mano istorija nesudėtinga. Man tik paprasčiausiai nepasisekė. Gyvenau Čikagoje, Bostone, Londone, Niujorke, Sietle, Vilniuje ir nė vienas iš šitų miestų manęs nekrikštijo krauju, mėlynėmis ir pavogtais daiktais. Garbė Kaunui! Tiek ilgai laukiau. Pagaliau sulaukiau.

REKLAMA

O nutiko štai kas (bus panašiai kaip geruose amerikiečių trileriuose). Po pasisėdėjimo su kolegomis viename iš Laisvės alėjos barų, gerbiamas Tereškinas traukia pernakvoti į savo kambarėlį senamiestyje. Rankose mobilusis telefonas. Vienuolikta valanda. Vilniaus gatvė. Staiga iš tarpuvartės išbėga du jauni augaloti vaikinai ir puola tiesiai ant manęs, Tereškino. Net nespėjus man atsitokėti, pasipila smūgiai į galvą, sprandą, veidą. Vienas muša, kitas mėgina pagriebti iš rankos mobilųjį. Taip pat griebia už rankinės, kurioje mano nešiojamasis kompiuteris. Ne, kompiuterio neatiduosiu! Kompiuteris arba mirtis! Grumtynės. Nulekia gerbiamo Tereškino akiniai, bet jis nepasiduoda (koks didvyris!). Pamatę, kad nieko nebus ir kad netyčia gali pasirodyti koks praeivis, jaunuoliai ima bėgti. Vienintelis jų grobis - mano “Nokia 3210”. Imu vaikinus vytis, tačiau žinau, kad nepajėgsiu: mano rankose rankinė, ant pečių kuprinė, pilna daiktų. Nesinori nieko palikti. Vis tiek vejuosi. Deja.

REKLAMA
REKLAMA

Muitinės gatvė. Plėšikai skuba. Aš vis dar jiems iš paskos, nors vaikinai tolsta. Priartėju prie visiems žinomos psichiatrinės ligoninės. Ten stovi furgonas, ką tik atvežęs psichinį ligonį. Trys vyrai. Pamatę šoko ištiktą ir perbalusį mane jie klausia: “Tai ką tie vaikinai padarė?” “Apvogė”. “Greit sėsk į mašiną!” Įsėdu. Tuoj prasidės gaudynės!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lakstome furgonu siauromis senamiesčio gatvelėmis. Du vyrai išlipa ir mėgina apvaikščioti tamsias tarpuvartes ir kiemus. Nieko nėra. Nėra. Pusvalandį pasibaladoję, prarandame viltį. Reikia eiti namo. Vyrai labai draugiški ir visuomeniški (gaila, susijaudinęs ir šokiruotas nepaklausiau nei jų pareigybių, nei kokiai organizacijai jie priklauso; esu jiems be galo dėkingas). Liaudies gynėjai arba draugovininkai nuveža mane į Kauno Centro policijos komisariatą (PK). Čia prasideda naujas detektyvas.

REKLAMA

Centro policijos komisariate iš aukos aš esu paverčiamas nusikaltėliu. Mane sutikęs policininkas juokiasi klausydamasis mano istorijos: “Čia juk Kaunas! Vaikščioti naktį su mobiliuoju rankoje? Tau ne visi namie!” Pasiteisinti negaliu: tikrai supratau, kad nesuvokiau “geležinių” Kauno taisyklių. Sulaukęs inspektoriaus (tiek to, jo pavardės neminėsiu) dar labiau pasimetu. Patys pirmieji sakiniai ir klausimai: “Tai kur ėjai? A? Kokioj gatvėj? Kas ten atsitiko?” “Tai nori surašyti pareiškimą dėl apiplėšimo?” “Ar prisimeni, kaip jie atrodė?” Prisimenu, bet nedaug. Viskas įvyko taip staiga ir netikėtai. “Tai jei neprisimeni, ką, mes už tave prisiminsim?” Kai mėginu paprieštarauti, tardytojas meta: “Tu ką, manai, mes turėsim už tave dirbti? A? Ne mes, o tu dirbsi! Vaikščiosi ir vaikščiosi čia. Pavargsi. Visi mano, kad mes turim dirbti, o jie sėdės sudėję rankas!”. Na, žinoma, aš nesėdėsiu sudėjęs rankų, kartu su gerbiamu inspektoriumi budėsiu prie Centro PK. Gal praeis pro šalį mano apiplėšėjai ir mano atmintis atgis. Ir vėl ryškiai pamatysiu jaunuoliškus jų veidus.

REKLAMA

Tardytojas ranka rašo aktą. Aš pasakoju, kiek galėdamas ir prisimindamas. Juntu, kad mano atmintis šlubuoja. Gal ir dėl to, kad daug sykių man buvo suduota į galvą. Skauda. Skauda man atmintį. Vargais negalais nupasakoju (nesu tikras, ar tai tiesa), kaip mano apiplėšėjai atrodė, kokias striukes, trumpikes ir kojines jie buvo užsimovę. Taškas. Aktas surašytas. Pasirašau. Dabar pradėsiu dirbti. Ryt nueisiu į medicininės ekspertizės centrą, kur aprašys mano ištinimus, mėlynes ir dalinę amneziją (dėl amnezijos tikra tiesa, vakar jau nebegalėjau prisiminti savo kreditinės kortelės PIN kodo ir ją man užblokavo). Kitą savaitę sudarinėsiu nusikaltėlių fotorobotą ir dar sykį mėginsiu atsakyti į inspektoriaus klausimus: “Tai ką, esi dėstytojas? Kaip tu dėstai, kad dabar nesugebi nieko normaliai išdėstyti?” Sakau, man šokas ir aš dar vis negaliu atsitokėti. Inspektoriui nesvarbu. Gali kraujuoti ir dejuoti, bet būk geras dėstytojas vidurnaktį. “Tai ką dėstai? Sociologiją? O kas yra sociologija? Kur aš galėčiau dirbti baigęs sociologiją?” Visur, brangusis inspektoriau! Kur tik širdis geidžia. Sociologai priims jus rankas išskėtę, atviromis širdimis ir veidais. Ir nesikreips į jus “tu” kaip jūs į mane.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai šitaip. Va ir va kaip. Man dar ilgai reiks dirbti, kol išaiškinsiu tardytojams ir policininkams, ką dėstau, kodėl vaikštau naktimis ir kas ta sociologija. O gal neverta? Ar verta dirbti už policininkus ir gaišti savo laiką žinant, kad senamiesčio vaikinai, nusinešę mano mobilųjį ir mano atminties gabalą, vis tiek nebus sučiupti? Ar verta skųstis tuo, kad nusikaltėliai sudaužė tavo galvą, o inspektoriai mėgino gerokai aptalžyti tavo savigarbą ir pasitikėjimą savimi? Tikriausiai ne.

REKLAMA

Koks gi šios istorijos moralas? Dalis moralo šio straipsnelio pradžioje. Kita dalis tokia: suvokiau, kad esu nusikaltėlis. Kad iš tiesų skirtumas tarp aukos ir nusikaltėlio visai nedidelis. Mane apiplėšę vaikinai galbūt didesnės aukos nei aš. Tik nusikaltėliai vaikšto naktimis Kauno senamiesčiu, kur jų laukia vargšės aukos. Inspektoriai ir policininkai irgi yra mūsų visuomenės aukos, nes tokie nusikaltėliai kaip aš neduoda jiems ramybės. Atsiprašau. Dabar Kaune važinėsiu tik taksi. Pasitaisysiu. Tik nesodinkit manęs į karcerį ir nebauskit, inspektoriau! Please please please!

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų