Vakaruose įprasta garsiai (pas mus kol kas dažniau tyliai) teigti, kad žiniasklaidą vis labiau apima “tabloidizacija”. Neapsiribojama tik tradiciniais kaltinimais televizijai ir spaudai, kurios jau seniai yra paragavusios tokio naujienų pateikimo skonio. Spauda net yra tapusi tokios - “tabloidinės” arba bulvarinės - žiniasklaidos stereotipu.
Tačiau priekaištai sviedžiami ir net, atrodytų, tokiam nekaltam dalykui kaip radijas. Teigiama, kad vis aršėjančios konkurencijos sąlygomis žiniasklaidos strategai, bijodami akcininkų rūstybės ir todėl uoliai besivaikydami pelno, ima užsimiršti ir apleidžia padorumą bei rimtą žurnalistiką. Vis daugiau dėmesio skiriama skandalingam ir triukšmingam informacijos pateikimui, mėgaujamasi dramatiškais vaizdais, kapstomasi po asmeninius žvaigždžių ir net ne žvaigždžių gyvenimus, žemėja supratimo, ką galima parodyti eteryje, standartai. Aišku, tai reiškia, kad kas dieną statistinis žiniasklaidos vartotojas gali mėgautis vis gausesnėmis istorijomis ir vaizdais apie seksą bei smurtą.
Vienas blogiausių velnio, t.y. “tabloidizacijos”, įsikūnijimų yra tos televizijos arba radijo laidos, kuriose kalbama gyvenimiškais (jeigu taip visada galima tai pavadinti) klausimais. Palyginti su jomis, diskusijos apie politiką arba ekonomiką yra tikri nekaltumo simboliai.
Aišku, kaip ir daugelį įdomių dalykų, tokias pokalbių laidas išpopuliarino amerikiečiai. Argi kas nors kitas daugiau galėjo gudragalviškai sumąstyti, kad žmonės, pasakojantys nemalonius dalykus vienas apie kitą, galėtų būti įdomūs? Kad neapsunkinant žiūrovo gyvenimo galima lengva ir gerai virškinama forma papasakoti apie tai, kas dedasi šalyje ir kaip gyvena žmonės už jo buto sienų? Europiečiai greičiausiai tesugalvotų rimtą diskusiją su daugelį žiovauti verčiančia tematika apie baletą arba postmodernistinę sociologiją. Pokalbių laidos atsirado JAV penktajame dešimtmetyje ir laikui bėgant transformavosi į tai, ką mes matome pastaruoju metu. Carsonas, Donahue, Lettermanas, Rivera... Paskui iškilo pergalingai reitingus skinanti Ophra. Ir, aišku, žymusis Jerry Springerio šou, kuris 1991 metais prasidėjęs kaip dar viena niekam neįdomi rimta pokalbių laida, vaikydamasis didelių reitingų nukrypo į kontroversiškesnius dalykus. Beje, reikia neužmiršti ir radijo pokalbių laidų, kurios kol kas pas mus dar gana nepopuliarios, tačiau JAV turi seną istoriją. Čia verta paminėti ne mažiau nei Springeris keikiamą arba mylimą Howardą Sterną.
Visose tose taip žmones “tabloidizuojančiose” laidose apie gyvenimą teisingai susipina du dalykai. Visų pirma tai ekshibicionistinis noras pasirodyti visai šaliai, pasipasakoti dalykus apie save ir būti neakivaizdžiai nuteistam. Arba tapti žvaigžde. Kai kada laidos herojai rizikuoja būti tiesiog išjuokti. Bet tai nieko nestabdo. Pasirodymas televizijos studijoje garantuoja bent truputėlį šlovės. Kad ir savame miestelyje. Kad ir tarp draugų. Bent akimirką įmanoma tapti įdomiam ir šiek tiek reikšmingam. Pritraukti daugybės žmonių dėmesį.
O vujaristinis noras incognito stebėti kitus gyvenimus prie televizorių ekranų gena žiūrovus. Sukirtus vakarienę ir skaniai išgėrus alaus, patogiai atsisėdus fotelyje yra gera stebėti svetimas dramas.
Tačiau pažvelgus į Lietuvos situaciją, kol kas tenka tik liūdnai skėstelti rankomis ir konstatuoti - nepaisant sėkmingai perimamos “tabloidizacijos”, mes dar turime kur vytis NATO ir Europos Sąjungos partneres. “Be tabu” ir “Šeštadienio šou” nesidrovi įdomesnių vaizdų ir riebesnių žodžių, bet argi tai yra rimta? “Pavojinga zona” ir publicistinės laidos parodo kraupesnių scenų, bet ar parodo tai lengvos pramogos forma? Kur padorus lietuviškas sekso skandalas? Kur lietuviškasis Niplegeitas? Galėtų ir kuri nors mūsų žvaigždutė ką nors apnuoginti per tiesioginę transliaciją. Kada mes pamatysime tai, apie ką kalbėtų mažas ir didelis kiekviename Lietuvos kampelyje? Kur vieši kaltinimai moralės žlugdymu ir straipsniai dienraščiuose, tyrinėjantys šį reiškinį? Bet grįžkime prie pokalbių.
Taip, kaip rodo TNS atliekami TV auditorijos tyrimai, Lietuvos žiūrovai labai mėgsta pokalbių laidas apie gyvenimą. Politika retai gali su jomis lygintis. O ką jau kalbėti apie laidas apie niekam nesuprantamą ekonomiką su kažkokiais BVP augimais, tranzito keliais ir netiesioginėmis investicijomis... Tik “gyvenimas” yra kasdienė reikalinga dozė. Nė vienas TV sezonas neapsiėjo be tokių laidų ir, ko gero, neapsieis. Bet mes nė iš toli negalime lygintis su JAV televizijos pasiūla bei nagrinėjamomis temomis, nors šioks toks pasirinkimas egzistuoja. Turime “Labirintus”, “Teismą”, “Nomedą”, “Atleisk”, “Bėdų turgų”.
Nors visos lietuviškos laidos kažkuo yra skirtingos, bet visos kartu ir panašios. Panašios savo idėja. Tuo mes ir skiriamės nuo amerikiečių. Labiausiai lietuviai mėgsta graudžias istorijas, pasibaigiančias laimingai. Na, bent su laimės regimybe studijoje. Nesvarbu, kad nakčiai užrakinus televizijos duris, ką tik laimę demonstravusiems žmonėms nebėra apie ką kalbėtis. Tačiau svarbu, kad bent sekundę būtų kaip tradicinėje lietuviškoje stebuklinėje pasakoje, kurioje pavargusi, bet laiminga sesė susiranda savo palaidūnus brolius juodvarnius. Todėl ir maudosi “Atleisk” švelniuose nesibaigiančio populiarumo spinduliuose.
Tačiau mūsų televizijos ir radijo stotys dar neparodė ir neištransliavo viso to, ką siūlo nieko nebijantys ir amžinai besišypsantys užsieniečiai, vienos iš konservatyviausių krikščioniškų valstybių gyventojai. Sakau jums drąsiai ir atvirai - pokalbių laidos apie gyvenimą gali būti ir kitokios. Jos gali būti dar geresnės. Televizijų (ir radijo, beje) vadybininkams yra kaip dar įgyti reitingų ir reklamuotojų pinigų. O tie transliuotojai, kurie dabar tik liūdnai stebi dviejų TV lyderių naujų sezonų prašmatnius atidarymus ir jų perpildytus reklaminius blokus, galės net išmokėti dividendus akcininkams. Bus kaip prikaustyti prie ekranų bei imtuvų reklamos planuotojams dažnai neviltį keliančias tikslines grupes - jaunimą ir vyrus. Jaunoji karta daugiau nesišlaistys gatvėmis ir neįgis žalingų įpročių, o garbingi šeimos galvos lauko kavinėse negers alaus su draugais, spoksodami į jaunas paneles.
Receptas paprastas - televizijai ir radijui reikia daugiau kontroversiškų dalykų. Jau turėjome realybės šou. Matėme beveik tiesioginę tautinio sekso transliaciją. Turėjome pirmąjį lietuvišką erotinį serialą. Turėjome moterų kovas medaus ringe. Tačiau dar neperėmėme skandalingų pokalbių apie gyvenimą formato. Reikia lietuviško Jerry Springerio. Reikia, kad į studiją ateitų ne tik savo seniai pamestus artimuosius susirasti norintys mūsų broliai ir sesės, bet ir M. Murzos pasekėjai. Ateitų munistai, satanistai ir pasileidusios gotės. Ateitų neištikima žmona su meilužiu, o studijoje sėdėtų kol kas dar nieko neįtariantis jos vyras. Ateitų fetišistai, vujaristai ir vietinio masto pornografijos žvaigždės, kurių pas mus tikrai yra. Ateitų susipykusios, bet susitaikyti norinčios gėjų poros. Galbūt galų gale studijoje kils riaušės. Galbūt skraidys kėdės, grius lempos, o laidos vedėjui teks slėptis už apsaugininkų nugarų. O gal net lengvai gaus į galvą. O jeigu niekas nenorės muštis, tai argi dėl šou negalima sumokėti? Springeriui tai atsipirko su kaupu. Todėl jo herojai taip mielai kimba vienas kitam į plaukus. Atsipirks ir čia. O be to, kalbama, kad jau ir dabar vienoje iš mūsų pokalbių laidų nevengiama poros litų aistroms pakurstyti.
Ir radijas galėtų prisidėti prie savo reitingų gerinimo. Galbūt pas mus atsiras vietinis Howardas Sternas. Tada galėsime pelnytai didžiuotis, kad ir mes turime savo “shockjock”. Šis radijo laidos vedėjas, daugelį metų plačiai transliuojamas JAV klausytojams, nesidrovėjo eteryje su pašnekovais diskutuoti raudonuoti verčiančiomis temomis, imituoti sekso su klausytoja, užsipulti prezidentą Bushą, tautines ir seksualines mažumas, elgtis ir politiškai, ir visaip kitaip nekorektiškai. Nekalbu jau apie tai, ką kitose stotyse išdarinėjo jo pasekėjai. “Clear Channel Communications”, radijo stočių, kurių bangomis transliuojamos Sterno laidos, savininkė ne kartą mokėjo baudas už jo išsišokimus. Tačiau ko nepadarysi dėl reitingų ir, aišku, pinigų. Taigi ir mūsų radijo stotims yra kur padirbėti, nes kol kas gyvename pilkoje kasdienybėje, nepraskaidrinamoje vienu kitu skandalu. Dabartinis Lietuvoje įprastas radijo diskžokėjavimo būdas yra kiek nuobodokas. Po “Radijo šou” neturime nieko įdomesnio ir sarkastiškesnio. Dažnas laidų vedėjas nėra “prie bajerio”, todėl kalba tik nedaug arba tik įprastas banalybes. Tad argi galima su jais kažką nuveikti dėl akcininkų gerovės? Tačiau, pavyzdžiui, Eidvydas iš rytinės “M-1” laidos turi potencialą. Jo komentarai kai kada būna tikrai šmaikštūs ir ne vien apie orą. Eidvydas galėtų tapti tikra radijo žvaigžde, kurią sekiotų būriai gerbėjų, o nekentėjai siuntinėtų pagiežingus laiškus ir grasinimus.
Beje, ne viskas yra taip blogai su tomis skandalingomis laidomis apie gyvenimą. Jos turi ir rimtos mokslinės vertės. Laidos yra atspindys to, kas dedasi aplink mus. Kas aktualu kitiems žmonėms ir kokias vertybes jie išpažįsta. Užsimerkti ir sakyti, kad “blogybių” rodymas yra tolygus visuomenės moralės žlugdymui, reiškia tik norą ignoruoti realybę. Sėdint fotelyje munistų šalia gal ir nesimato, bet jie yra.
Ir būkime sąžiningi. Jeigu žmonės žiūri, vadinasi, jiems to reikia. Nes kaip sakė romėnai, liaudies balsas yra...
