Jau nemažai išlieta rašalo pristatant naujus Europos Sąjungos (ES) narius. Gaila, kad daugiausia kalbama tik apie šių kraštų politinę ir ūkinę padėtį, pridedant nebent dar istorinį šių kraštų vystymąsi. Deja, beveik užmirštama nurodyti, ką šie kraštai šalia pramonės ir finansų galės atnešti Europai. Kuo jie praturtina Europą?
Kokiais patyrimais ir sugebėjimais jie gali pasitarnauti Europos Sąjungai? Gal jie turi kažką, ko kiti neturi, gal jie net kai ką sugeba geriau atlikti nei senoji Europa? Tokie svarstymai kartu svarbūs ir patiems naujiesiems nariams, jei jie nenori į Europą ateiti tuščiomis rankomis. Ne tik žmonių, bet ir tautų savijautai yra svarbu žinoti savo vertę ir pajėgumą.
Tad ką atneša Lietuva Europai, kuo ji gali pasitarnauti Europai? Pirmiausia Europai svarbi Lietuvos geopolitinė padėtis prie Baltijos jūros tarp Lenkijos, Baltarusijos, kitų Baltijos kraštų ir Rusijos. Lietuva yra tiltas į rytus ir į šiaurę. Jei ji būtų neįstojusi į Europos Sąjungą arba išstotų iš jos, Europai tektų transportuoti prekes į kitų narių kraštus vandeniu ar oru arba mokėti muitą. Dabar visa tai atkrinta. Dabar ES nesunku apeiti Kaliningrado rusiškąją sritį. Kaip tik dėl Kaliningrado srities Lietuva labai reikalinga tiek ES, tiek NATO.
Lietuvai šiandien priklausant Europos Sąjungai, Rusija turi dar daugiau jai ir ES nuolaidžiauti, norėdama gauti geresnes sąlygas Kaliningrado sričiai aprūpinti. Dėl Lietuvos Rusija priversta geruoju gyventi su ES, ir atvirkščiai - dėl Lietuvos ES turi galimybę tvardyti Rusiją. Rusija turi Lietuvai kur kas daugiau nuolaidžiauti nei, sakykime, Latvijai arba Estijai, nes nuo Lietuvos priklauso Kaliningrado srities išlaikymas. Nereikia tad stebėtis, kad Rusijos Dūma su Lietuva, bet ne su Latvija ir Estija, pagaliau ratifikavo sutartį dėl sienų. Kartu prieš metus Rusija turėjo sutikti su kompromisine sutartimi dėl tranzito į Kaliningrado sritį. Rusijos dėmesys Lietuvai žinomas Briuseliui, o tai Lietuvai suteikia tam tikrų galimybių tarpininkauti tarp ES ir Rusijos. Sykiu Europos Sąjungai gali pasitarnauti Lietuvos gan plati prekyba ir pastovūs santykiai su Ukraina, Baltarusija ir kitais buvusiais sovietiniais kraštais. Savo patyrimu ir gera reputacija Lietuva gali padėti ES sudarant sutartis su Rytų Europos kraštais. Bet ir Lietuva turi naudos dėl savo geopolitinės padėties. Ne veltui Lietuvoje sparčiai plečiasi transporto verslai. Pastačius planuojamą “Via Baltica” greitkelį nuo Talino iki Liubeko Lietuvos geopolitinė svarba turėtų dar padidėti.
Europai gali pasitarnauti ir Lietuvos diplomatija, kuri jau įrodė savo profesionalumą ir sugebėjimus. Užsienio reikalų ministerija ir apskritai Lietuvos diplomatija iki šiol išvengė skandalų ir gali didžiuotis savo laimėjimais. Tai ypač pabrėžia Lietuvos iniciatyva sudaryto Vilniaus dešimtuko veikla. Kasmetiniai buvusių sovietinių kraštų pasitarimai labai pasitarnauja plėtojant gerus santykius ir vengiant konfliktų. ES gali jau dabar pasinaudoti gerais Lietuvos ryšiais su beveik visais buvusiais socialistiniais kraštais, ypač su Lenkija ir Ukraina. O Europos Sąjungai konfliktuojant su Baltarusija ir Rusija Lietuvos diplomatai galėtų net tarpininkauti.
Istoriniai patyrimai visada palengvina šiandieninius apsisprendimus. Kadaise artimai sugyvenę, o ypač vieną valstybę sudarę kraštai niekuomet netampa vienas kitam abejingi tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme. Ir Lietuva sąmoningai ar instinktyviai laikosi istorijos praminto kelio. Savo istorijoje Lietuva buvo artimai susieta su beveik visais kaimynais, o ypač su Lenkija, Baltarusija ir Ukraina, su kuriomis buvo sudariusi galingą valstybę. Garbinga ir didi praeitis gali ir šiandien Lietuvai suteikti jėgų bei pasitikėjimo savimi. Buvusios didybės atspindys lietuvius gundo dar ir šiandien svajoti apie naują Lietuvos vaidmenį Rytų Europos regione. Tai labai gerai išryškėja Gintaro Beresnevičiaus knygoje “Imperijos darymas”. Bet ir Lietuvos politikų bei diplomatų dabartiniai svarstymai ir pasisakymai dėl Lietuvos vaidmens Europos Sąjungoje, norint tapti vienu iš dešimties svarbiausių šios Sąjungos kraštų, eina ta pačia kryptimi. Tad Lietuvos istorinis patyrimas ir palikimas gali sąlygoti jos šiandieninį didesnį vaidmenį Europoje.
Iš visų mokslo sričių daugiausia pripažinimo Europoje randa Lietuvos istoriografija. Lietuvos tyrinėtojai šiandien nepasitenkina vien tik etnografinių lietuviškų žemių tyrinėjimais, o vis plačiau užgriebia kaimyninių kraštų istoriją. Kartu Lietuvos istorikai ieško savo krašto praeities naujo įvertinimo. Jie vis labiau atsisako vienašališkai liaupsinti praeitį arba ją apverkti, jie vis geriau sugeba istoriją pristatyti neutraliai ir kritiškai. Kaip pavyzdį galiu paminėti Dariaus Urbono svarstymą apie Kęstučio ir Algirdo politiką, skelbtą “Lietuvos istorijos studijose” (Nr. 11, 2003). Kitaip nei ankstesnė Lietuvos istoriografija, jis čia išryškina, kaip kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo užsispyrimas vien tik karine jėga atsilaikyti prieš Ordiną buvo naudingas nebent Ordinui, bet ne Lietuvai. Tik tokia savikritika ir naujoviškais vertinimais šiandien įmanoma rasti pripažinimą europiniame mokslo pasaulyje.
Lietuvoje gausu religijų bei konfesijų ir tai labai domina Vakarų Europą. Nors bažnyčios šiais laikais neturi tokios svarbos kaip anksčiau, jos vis dėlto dar daro stiprią įtaką visuomenei. Lietuva yra toliausia į šiaurę ir į rytus siekiąs katalikiškas kraštas Europoje. Dar ir dabar nemažas lietuvių dvasininkų skaičius darbuojasi Rytų Europoje, nuo Kaliningrado srities iki Ukrainos ir Kazachstano. Todėl Lietuva Vatikanui yra dar vis vienas iš svarbiausių kraštų Europoje. Bet ir kitos mažesnės Lietuvos konfesijos Europoje randa atgarsį: evangelikai daugiau Vakarų ir Šiaurės Europoje, sentikiai Rusijoje. Europą ypač domina istorinis žydų ir karaimų palikimas. Bet ir naujai įsikūrusi pagonių draugija plinta Lietuvoje ir kelia susidomėjimą Europoje.
Kiek sunkiau įvertinti Lietuvos kultūros įnašą į Europą. Kaip ir visos kitos kultūros, lietuvių kultūra yra savita ir tuo savitumu praturtina bendrą Europos kultūros klodą. Tačiau bent šiuo laiku ji didelio vaidmens Europoje nevaidina. Europa išvis mažai susipažinusi su Lietuvos kultūra. Bet ir pati lietuvių kultūra dar nelabai pasitiki savo pajėgumu. Ji ilgą laiką turėjo kovoti norėdama išsilaikyti, tam sunaudodama visas savo jėgas. Ilgą laiką ji neturėjo galimybės laisvai augti ir plėtotis, taip kad jai dar ir šiandien nelengva konkuruoti su kitomis kultūromis. Be to, lietuvių kultūra dar vis per daug remiasi agrarinio pasaulio pagrindais ir saitais, pernelyg susieta su kaimiška sfera. Dar vis bajoriška ir miestietiška kultūra Lietuvoje nelabai pripažįstama lietuviškosios kultūros dalimi. Nors beveik visos Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos kultūros remiasi agrariškais pradmenimis ir joms visoms netrūksta folklorinių elementų, tačiau kitos jau kurį laiką sėkmingai transformuojasi į modernią rafinuotą miestietišką kultūrą. Šiuo keliu turi eiti ir lietuvių kultūra. Tai išryškėjo Frankfurto knygų mugėje 2002 metais, kur Lietuvai buvo suteikta galimybė plačiau pasirodyti. Knygų mugės direkcijos patarta Lietuvoje sudaryta prisistatymo komisija teisingai įvertino situaciją ir atsisakė folkloro, nepaisydama gana stiprios kritikos Lietuvoje. Vis dėlto ir labai gerai pavykus Lietuvai prisistatyti mugėje, lietuvių literatūra neįstengė plačiau sudominti vakarietiškos publikos. Tai vargiai turi ką nors bendra su vertėjų stoka ar nesugebėjimu. Lietuvių literatūrai trūksta talentų ir temų, kurios įstengtų sudominti nelietuvį skaitytoją.
Matau tris kitas kultūros sritis, kur Lietuva sugeba geriau konkuruoti su kitomis kultūromis. Tai teatras, menas ir muzika. Lietuvos teatras laimėjo jau ne vieną prizą Europos festivaliuose, nes jauni lietuvių režisieriai naujoviškai interpretuoja pasaulines dramas. Meno srityje, ypač grafikoje ir keramikoje, Lietuvai netrūksta gabių talentų, nors ir jiems nelengva prasimušti į pasaulinio masto galerijas. Muzikoje turime gerų dainininkų, tačiau sunkiau sekasi su kompozitoriais, kur pirmauja mūsų kaimynai latviai ir estai.
Ši trumpa apžvalga patvirtina, kad Lietuvos įnašas į Europą nėra jau toks mažas ir kad mums tikrai nereikia dėl jo raudonuoti. Nepaisant lietuvių ilgaamžio sėslumo prie Baltijos jūros, lietuvių tauta yra jauna ir dinamiška, turinti užtektinai pajėgumo išsikovoti garbingą vietą Europos Sąjungoje. Lietuviai yra gerai išsilavinę, dauguma jų moka keletą kalbų ir yra užaugę daugiakultūrinėje aplinkoje. Tai geros sąlygos būti veržliems ir pasitikėti savimi.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)