Vakar rašiau (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_125135) apie tai, kaip važiavome į Vengriją. Šiandien papasakosiu, kokie džiaugsmai ir vargai mūsų laukė šioje išdidžioje šalyje.
Vaikų žaidimai…
Nors atvažiavome vėlai naktį, Budapešto centre virė naktinis gyvenimas. Mintyse suskaičiavę dieną gautas kalorijas, nutarėme, kad limitas dar neišnaudotas. Galima į skrandį įsimesti po vieną kitą keptą nekaltą ėriuką arba švelniai apskrudusį paršelį.
Nei vieno, nei kito taip ir negavau iš “apsinešusio” padavėjo, užtat prieš save mačiau kalną kažkokios mėsos ant didžiulio medinio padėklo, šalia kurio puikavosi nemažiau įspūdingi daržovių piliakalniai. Linksmai pažvelgę vienas į kitą, puolėme šią kuklią vakarienę. Kurį laiką naktinės gatvės triukšmą stelbė čepsėjimo, patenkinto urzgimo ir vis nuleidžiamo vandens tualete garsai. Tai į gerkles pylėsi alus. Tik aš valgiau elegantiškai atkišęs mažąjį pirštelį ir vis pasipudruodamas nosį. Paskui mane ėmė graužti sąžinė… Mintyse liūdnai stebėjau, kaip į dangų kyla prakaituotų aerobikos treniruočių dūšelės…
Atėjo irgi “apsinešęs” šeimininkas ir šiek tiek nustebęs pagyrė mūsų apetitą. Baro sąskaita kiekvienam nupirko po kažkokio stipraus nacionalinio vengrų alkoholinio gėrimo taurelę.
Linksmai šūkaudami ir bendraudami beveik vien tik vienažodžiais sakiniais, nusvyravome taksi link.
Kitos dienos pradžia, aišku, buvo nuobodi. Reikėjo sėdėti ir apsimesti, kad labai įdomu mokytis ir sužinoti naujų dalykų apie mūsų verslą. Matėsi, kad šaunioji bendrovės komanda, susirinkusi iš visos Europos galų, netveria savo kailyje kuo greičiau pradėti aktyvų “team-building”. Sklandė gandai, kad vakaras bus linksmas…
Ir iš tiesų prabėgo tik aštuonios valandos ir mus visus suvarė į nedidelį garlaivį, kuris, atsiplėšęs nuo krantinės, pasuko į Dunojaus vidurį. Akį džiugino patiekalais gausiai nukrauti stalai, įspūdingos brangių gėrimų puokštės, didelis ekranas, kuriame puikavosi mūsų bendrovės logotipas, gražios kolegės iš pietinių šalių. Vienas iš mano bendrakeleivių mėgino man rodyti Vengrijos karalių rūmus kitame upės krante ir garsiai žavėtis jų architektūra. Supratau, kad nuo šio tipo kol kas reikia laikytis kuo atokiau. Kaip gali būti įdomūs kažkokie rūmai, jeigu į juos gali pasižiūrėti atviruke, nupirktame artimiesiems Lietuvoje? Kada tada įvertinti linksmai blyksinčių butelių grožį? Kada aptarinėti kitos lyties atstovių figūras ir kurti vakarėlio pabaigos strategiją? Apimtas kartėlio, nuėjau dainuoti karaokę. Aplink visi rėkė, kad esame Numeris Vienas Europoje.
… ir kuo jie kartais baigiasi
Girdėjau čiulbant paukščius. Sąmonė lėtai buto… Praplėšiau akis… Nepažįstamas kambarys. Už lango žaliuoja kaštonų jūra. Plieskia saulė. Aš guliu susirietęs į kamuoliuką, su kostiumu, užsiklojęs kažkokiu apklotu. Ant žemės voliojasi kaklaraištis ir vienas mano lakuotas batas. Atbula ranka pagraibiau sau už nugaros, tikėdamasis apčiuopti ten kokią nors gulinčią stambiakrūtę blondinę. Nieko… . Apsiverčiau ant nugaros. Į galvą ėmė plūsti vakarykščių prisiminimų nuotrupos. Kuo arčiau dabartinės akimirkos, tuo jie darėsi vis retesni ir fragmentiškesni. Apimtas staiga užplūdusios panikos, ėmiau naršyti kišenes. Piniginė yra. Mobilusis yra. Raktai… Ne, ne ten, kur visada. Yra. Kitas veiksmas buvo šimtus kartų jau darytas. “Skambučių registras”. Dieve, kam šį sykį, apimtas noro užsiimti telefoniniu seksu ar tiesiog pasakyti gerą žodį, aš skambinau?! Negalėjau žiūrėti į telefono ekraną. Kada visa tai spėjau?! Mano mergina. Kalbėjau apie dvi minutes. Buvusioji. Neatsiliepė. Bičiulis. Porą sekundžių. Kitas bičiulis. Direktorius. Dieve mano… Beveik minutė… Matyt, jau esu bedarbis. Vėl mano mergina. Ilgas pokalbis. Ką aš jai prikalbėjau?! Po galais, aš jos akyse juk turiu būti šauniausias, gražiausiais ir tobuliausiais vyras pasaulyje! Ką jai prikalbėjau?! Ji dabar mane paliks. Pames. Grįš pas savo buvusįjį. Niekada nebenorės matyti manęs.
Vakar buvau nuostabiausias. Šiandien tebuvau apgailėtinas girtuoklis, kurį paliko mergina, išmetė iš darbo ir kuris net nežinojo, kur esąs. Bent galvos neskaudėjo. Atsisėdau ant lovos krašto. Užsimoviau batą. Kaklaraištį įsikišau į kišenę. Vėl pagalvojau, kad esu visiškai žlugęs. Apsidairiau antrojo bato. Pasižiūrėjau po lova. Jo nebuvo. Priėjau prie lango. Gražu… Saulė… Ryškiai žali kaštonų lapai… Stipriai tvoskia išlietu alumi… Limpa koja…
Vaizdas kitame kambaryje mane nuramino. Šiame pasaulyje buvau bent ne vienas toks beviltiškas. Fotelyje sukniubęs sėdėjo garlaivyje matytas vengras, apsuptas sulankstytų tuščių alaus skardinių. Rankoje gniaužė kelias taip ir nepradėtas cigaretes. Ant lovos nugara į mane gulėjo kolega iš Lietuvos. Juodas švarkas puikiai išryškino tobulų formų bato atspaudą. Šalia voliojosi ir dingusi mano apavo dalis. Nurimęs dėl netekties, papurčiau sėdintįjį. Jis kažką sumurmėjo, nusišypsojo ir atsimerkė. Rytas prasidėjo…
Palikę kuklią svetingojo vengro buveinę grįžome į viešbutį.
Konferencijų salėje nuolankiai įsiliejau į išbalusių šmėklų tarpą. Mes tyliai vaikščiojome tarp eilių ir godžiai tiesėme rankas mineralinio vandens buteliukų link. Ant stalo netrūko užkandžių, bet šios žemiškosios gėrybės galėjo sugundyti tik retą. Mes buvome aukščiau kūno geidulių. O tie iš mūsų, kurie išgirsdavo kažkur kviečiančius vidinius balsus, mąsliais veidais trumpam išeidavo. Jiems grįžus, matydavau nežemišką laimę jų veiduose. Tai buvo tauri, labai tauri diena…
Vengriškas košmaras
Aišku, tauriosios dienos vakaras mažai skyrėsi nuo prieš tai buvusiojo. Vis dėlto aš lengviau atsikvėpiau tik tada, kai pagaliau pajudėjome senovės lietuvių šalies link. Nepaisant viso smagumo, megzti ir tvirtinti dalykinius kontaktus ne taip jau ir lengva. Ypač tada, kai tave supa aukščiausioje lygoje geriantys britai ir lenkai. Aš netikiu stereotipais apie tautų įpročius, bet kai kada savo netikėjimu imu ir suabejoju.
Iš Vengrijos sostinės važiavome pasiėmę tik būtiniausių Turisto Lituano įrankių - po kelias alaus skardines. Tiesa, pakeliui dar nusipirkome po butelį slyvų degtinės. Atvirukų nepirkome. Kadangi Budapešte per kelias dienas nieko nespėjome pamatyti, greičiausiai nieko įstabaus ten ir nebuvo. Antraip lankytinos vietos pačios badyte badytų akis. Jeigu turistas neina pas architektūros paminklą, tai architektūros paminklas turėtų eiti pas turistą.
Ištrūkę iš tvankių mokamo greitkelio gniaužtų, artėjome prie Vengrijos ir Slovakijos sienos. Nevairuojantis bendradarbis aiškiai kažko vis labiau nerimavo. Alaus nebeplempė. Nerūpestingame pokalbyje nedalyvavo. Į klausimus neatsakinėjo. Kai jau vakarėjant sustojome ilgoje automobilių eilėje, jo akys desperatiškai lakstė į šalis. Pirštai gniaužė tai rankinį stabdį, tai durelių rankeną, tai nervingai atidarinėjo ir uždarinėjo langą. Kūnas paniškai drebėjo. Žiūrėdamas į jį, aš pradėjau nerimauti, ar sugrįšiu dar pas gimtuosius penatus…
Staiga bendradarbis iššoko iš automobilio. Griebėsi užpakalinės džinsų kišenės. Šoko atgal į automobilį. Sušvokštė, kad atiduotume pasą. Vairuotojas, nerimastingai kažką sumykęs, padavė. Bendradarbis trenkė durelėmis ir dingo automobilių eilėje…
Mes likome it stabo trenkti. Norėjosi verkti ir išsipasakoti kokiai nepažįstamai padavėjai. Maža to, kad buvau bedarbis ir pamestas merginos. Dabar praradau ir draugą, kurio petį jausdavau sunkią akimirką, kuris kvėpuodavo man į pakaušį, kai pirmas bėgdavau į buhalteriją atlyginimo.
Lėtai slinko automobilių eilė, bet laikas slinko dar lėčiau… Dingusiojo bendradarbio nematėme. Tikrinančio vengrų pasieniečio viltingai pasiteiravome, ar nematęs jis keisto žmogaus, pamiršusio savo mobilųjį telefoną automobilyje. Tokio jis neprisimenąs, bet matęs vyriškį, kuris ėjęs pėsčiomis ir sakęs, kad atkako net iš Budapešto.
Neramiai kirtome sieną ir sustojome iš karto už muitinės prie kažkokių pastatų. Aplink ūžė ir važiavo vilkikai. Čiuožė lengvieji automobiliai. Išlipau apsidairyti. Nuėjau už kažkokių krūmų. Nieko. Tik užkaltas tualetas. Nuėjau į priešingą pusę, bet atsidūriau priešais tvorą. Grįžau į automobilį. Mąsliai rūkėme “Parliament”. Tylėjome. Juk gera tylėti šalia artimo žmogus. Prabėgus kokiai dešimčiai ar penkiolikai minučių, nutarėme, kad ilgiau laukti nėra prasmės, nes jeigu jis yra kvailas, tai niekas jo nebeišgelbės.
Nenuvažiavome nė kilometro. Pažįstamas siluetas kelkraštyje džiaugsmingai mojavo dviem alaus skardinėmis… Tai buvo jis, mūsų draugas…
Jo istorija buvo nuostabi ir pamokanti. Visą kelią sunkiai kentėjęs nuo Budapešto, jis muitinės automobilių eilėje suprato, kad turi tik dvi galimybes: arba visiškai sužlugdyti savo ego kolegų akivaizdoje, arba drąsiai pasitikęs lemtį, surasti Tą Vietą muitinėje. Čiupęs pasą, kaip kulka šovė tikrinančių pareigūnų link, netrukus kirto sieną ir apsipylęs ašaromis jau tiesė galūnes išganingojo statinio link. Tačiau, o varge, jis buvo užkaltas! Aplink trynėsi pareigūnai, važiavo automobiliai, todėl jo neviltis buvo tokia juoda, kad lietuvių kalboje neradau epitetų jai nusakyti. Laimei, tolumoje pastebėjo tipiškus degalinės kontūrus. Puolė link jos. Atplėšęs duris, visas susilenkęs ir persikreipęs šoko prie degalinės operatoriaus. Tas nė žodžio nesakęs ištiesė raktą ir parodė durų link. Paskui jau buvo alus, raminantis pasivaikščiojimas tarp degalinės lentynų, dešrainis…
Apie tai, kaip teisingai degustuoti vyną
Vėlyvą naktį pasibeldėme į nedidelio viešbutuko Slovakijos miestelyje duris. Duris atidarė užsimiegojusi, bet vis tiek graži mergina. Sugužėjome į vidų. Norėjome valgyti ir gerti. Mergina spyriojosi ir tvirtino, kad virtuvė seniai nebedirba. Išsitraukėme krūvą kronų. Apsčiai jų turėjome, nes tikėjomės bent du tris kartus mokėti baudas policijai. Pažadėjome palikti daugybę arbatpinigių. Jos nuomonė apie mus pasikeitė akimirksniu. Jos lydimi nuėjome į virtuvę. Į holą grįžome nešini lėkštėmis. Bet negi ilgai valgysi sausai? Paprašėme alaus. Jo nebuvo, bet mergina pasiūlė vyno. Kaip tikras profesionalas paragavau, išspjoviau į peleninę. Tą patį padarė ir kiti. Pakilę pelenai elegantiškai nusėdo ant stalo. Konstatavome, kad tai - itin šlykštus rūgalas. Paėmėme du litrinius butelius.
Vilniuje buvome labai vėlai. Visiškai negirti. Namie atsikimšau skardinę alaus, traukiau balkone cigaretę, žiūrėjau į miegantį miestą… Geras alus užsieniuose, bet namie jis geriausias…
